19 - oji kelionės diena. Džiunglių traukinys ir vietinių šypsenos

Tadas: 5:30 ryto, dar tamsu ir tuščia, vietiniai dar miega ir nespėjo sugiedot savo rytmetinės maldelės, o mes jau apsikarstę kuprinėm stovim traukinių stotyje, akys pusiau pramerktos, bet nesiskundžiam. Stebiuosi tiek savimi , tiek Kristinute - dar niekada taip anksti nesikėlėm, bet nei žodelio nesumurmėjom... Matau dar viena porelė ne vietinių sėdi ir laukia, vadinasi atvykome čia, taksistas nenuvylė, nors angliškai nei žodelio nemoka. Judesiukas stotyje didėja su kiekviena minute - prasideda giesmės iš gretimos mečetės, renkasi tiek vietiniai, tiek kiti backpaker'iai, atsidaro kavinukė, kurioje vokietė keliautoja bando nusipirkti kavos išsinešimui ir gauna jos, bet įpiltos į plastikinį maišelį ir dar su šiaudeliu :) Kažką vokiškai sumurma ir numoja ranka. Man sukelia šypseną, juk turėtų žinot, kad ne Vokietijoj randasi, bet vokiečiai jau tokie yra. Aš pasimokęs perku stiklinėj, saldžios arbatos su pienu - kitokios jie negamina ir prie tokios jau įpratau.

   Šį traukinį pasirinkom, nes jis pakeliui link Kvala Lampūro ir  tiesiai per džiungles vingiuoja iki pat Singapūro. Sustosim Jerantut miestelyje, kur ir liksim nakčiai.  Tai nėra senovinis garvežys į kurį sulipa tigrų medžiotojai per rąstą pasikabinę savo grobį, dabar tai modernus kondicionuojamas traukinys, o medžiotojų jau nebėra.

   Viskas paprasta- perki bilietą, ant kurio viskas aiškiai parašyta, traukinys ryte tik vienas , tai gali ir miegodamas atvykti, vis tiek nesumaišysi. Kėdės minkštos, atlenkiamos, kojoms vietos pakankamai, lentyna kuprinėms net mums per didelė. Tik pajudėję iškarto gaunam puikų saulėtekį,

Saulėtekis per traukinipo langą

   o toliau vaizdai tokie : džiunglės, uolos, purvinos upės, apgriuvusios lūšnos( prie kai kurių stovi net po tris apynaujos mašinos), karts nuo karto pasirodo šventyklos. Gaila, kad negalėjau nufotografuot visko... Galėjau tik pagaudyti vietinius žmones stotelėse.

        Atvykę greit esam apgaunami vietinio taksisto, kuris mus pasiūlo tik už 5 RM nuvežti iki centro, mat, pasak jo, iki centro 20 minučių kelio pėsčiomis. Kai įlipau į mašiną, iškart supratau, kad likom apgauti, apsukom ratuką ir už 5 minučių mes jau beveik toje pačioje vietoje :) Pasijuokėm iš savęs, daugiau pažadėjom nebebūti apgautais.

Švarų ir pigų viešbutuką randam per 20 min., įsikuriam, pavalgom, vaikštom po miestuką ir gaudom vietinių šypsenas. Pamatę turistą su fotoaparatu, vietiniai patys sustoja ir šypsosi, net pravažiavę apsisuka, kad tik juos nufotografuotum :)

Žinoma ne visi, buvo daug ir piktų žvilgsnių.

 Ši vieta tik tarpinė stotelė pakeliui į Taman Negara - nacionalinį parką, į kurį rytoj važiuosim pamatyti džiunglių.
Nuotraukos čia...

18-oji kelionės diena. Kota Bharu

Kristina: Ech.. Man sunkiausia būna tada, kai jau sėdi valtelėje ir matai nuo savęs tolstantį antrąjį šios kelionės rojaus vaizdą. Sunku nupasakoti, bet ten gyvenimas alsuoja kitu ritmu. Pulau Perhentian Kecil (small island) liko geri prisiminimai. Nemažai iš jų paminėjo Tadas. 

   Pabuvome dvi paras, nors man kaip visada per mažai.. :) Bet gerai pagalvojus - supranti, kad liko dar daug ką pamatyti Malaizijoje. Šiandiena kaip tikri salos "gyventojai" niekur neskubėjom, susikrovėm kuprines, papusryčiavome, prisėdome prie interneto ieškoti nakvynės, bet taip ir nieko nerezervavome. Pirmą kartą pabandysim patys ją susirasti. Persikėlėm į žemyninę dalį - Kuala Besut. Nespėjom išlipti iš laivelio jau iš toli būrys taksistų šaukia: "Kota Bharu ero port", "siksti ringe" ! Pasiruošt, dėmėsio - sprunkam. Surandame visai netoliese esančią autobusų stotį, kur už 6 RM žmogui mus veža į Khota Bharu. Kelionė trunka daug ilgiau, bet mes niekur ir neskubam. Autobuse irgi nemažai turistų keliauja su mumis kartu.

    Lengvai radome kur apsistoti šią naktį, sumokėjome 70RM. Paklaidžiojome su tuščiais skrandžiais aplink gatves, bet nieko padoraus neradome. Pradėjom panikuoti, kai netyčia radom "Sun Two", o čia tikras išsigelbėjimas mūsų skrandžiams ir mūsų savijautoms. Užsisakėm sriubos ir karštųjų patiekalų, kuriuos galite apžiūrėti. Kavinė mėgiama turistų, nes rekomenduojama Trip advisor.

1. Sriuba Tom Yam (Tado mėgstamiausia su jūros gėrybėmis)
2. Sriuba su daržovėmis ir vištiena.
3. Noodles su jūros gėrybėmis, buvo niam niam niam :)
4. Ryžiai su vištiena, kurių nesimato. :)
5. Gėrimas tea with milk, kurios nesimato :)
6. Gėrimas Bali, tuoj pamatysit :)

Iš viso: 33RM.




Labiausiai įspūdžių paliko šis gėrimas su perlinėm kruopom ! Taip, su perlinėm kruopom.

Skonis kaip kisieliaus ir pavadinimas jo yra Bali. Kas norėtų paragauti ? :)

Po skanios vakarienės užėjom į prekybos centrą. Kojos pačios mane nuvedė į labai spalvotą parduotuvę Asia butik. Akys tiesiog raibuliavo, Tadas irgi kibo į paieškas garderobo atnaujinimo. Grįžome su naujais Tado marškiniai, mano kelnėmis ir nauja skara. Savo pirkinius pademonstruosime kitą kartą. Laukite tęsinio :)








Kol kas tiek, rytoj anksti kelsimės, keliausime link džiunglių. Labanakt.. 

16 - oji ir 17 - oji kelionės dienos

    Ištverti karštį čia sunku, vis negaliu prie jo priprasti. Nebent  sėdėt namie įsijungus kondicionierių arba pasinerti giliai į gelmes apžiūrinėjant povandeninį pasaulį.  Tačiau abu jaučiamės peršalę... Taip, peršalę... Nuo visų kondicionierių, nuo ledukų, dedamų į visus gėrimus ( net į arbatą) ir nuo nardymo Tioman saloje. Dėl to sėdime dabar vėsioj lauko kavinukėj, aplink ramu, jokio sujudimo.  Tyrinėju ką tik atneštą sriubytę – čia gausu šviežių daržovių: morkų, svogūnų, brokolių, supjaustytų kukurūzų, yra ir grybų bei vištienios gabaliukų. Lūpos jau dega ( nors prašiau ne aštrios), o per kakta leidžiasi prakaito lašeliai. Renku iš sriubos ciberžoles, kurios nevalgomos, bet suteikia sriubai skaniausia akcentą. Jau tradiciškai visur paragaujam Tom Yam sriubytės ir niekur nenusivylėm, nors visur jinai skirtinga. Jau įpusėjo antroji diena Perhentian saloj. Po vakarykštės kelionės čia pagaliau gerai išsimiegojom ir ilsimės prie tos pačios Kinų jūros.

   Kelionė praėjo lengvai ir neprailgo. Turėjom naują žadintuvą - kas rytą lygiai  5:45 val  išklausom giesmės kviečiančios melstis. Tik šįkart atrodė, kad dainuoja prie pat lango, turbūt vėjas į mūsų pusę pūtė. Kiek buvau Turkijoj, tai ten tų giesmių neįmanoma klausyti, o čia tikrai labai gražiai skamba, tikriausiai malajų kalba daug dainingesnė. Jau kaip tikri keliautojai susiruošti trunkam tik pusvalandį, laikas spaudžia, nes taksistas jau laukia mūsų. Taksi sumokam 10 RM (kaip turistai, manau, permokėjom) ir jau stotyje laukiam savo autobuso. Įlipę suprantam, kad bus dar viena atrakcija, nes mes sėdim tikroj lūženoj, kaip su juo nuvažiuosim 140 km sunku patikėti. Kėdės kaltos perkaltos, durys neužsidaro, kai autobusas sustoja, keleiviai iššoka arba įlipa. Rūko, kas tik nori, dėl to  bilietų rinkėjas atidaro mums langus , kad prapūstu dūmus ir pasveikina atvykus į Malaiziją. Tas skersvėjukas dar labiau prisidėjo prie mūsų užgulusių nosių :) Autobuse vien tik vietiniai, kurie smalsūs, o drąsesni prisėda šalia mūsų ir užkalbina  Nors pusę jų žodžių nesuprantam, bet maloniai pasikalbame ir apie futbolą ir apie politiką. Su tokiu apgriuvusiu autobusu net saugiau važiuoti, nes vairuotojas neskuba kaip patrakęs. Taip nuvykstam iki Kuala Besut  miestelio, iš kurio kelsimės į salą. Kelionė autobusu kainavo  po 10,60 RM

   Uostas nedidelis, pastatytas ant upės kranto, aplink jį pilna greitųjų katerių, su kuriais kaip supratau ir kelsimės. Sumokam po 60 RM (nusiderim po 10 RM) nu į abi puses ir už pusvalandžio esam prie Long Beach, prie mūsų privažiuoja mažesnis kateriukas į kurį reik perlipti, tikriausiai taip saugo paplūdimį, kuris tikrai gražus ir platus. Už tai sumokam dar po 2 RM, nes, pasak, jų tai taksi paslauga.  Pirmą kartą atvykome ne užsirezervavę vietų, nes niekur neįmanoma jų užsisakyt, mat čia backpacker‘ių rojus ir kas atvyksta, eina per namukus ir ieško nakvynės.  Palikęs Kristinutę kavinėj per pusvalandį surandu namuką ( 100 RM parai ) be kondicionieriaus, nes neverta, elektra čia imama iš generatorių ir tiekiama tik kelias valandas dienos metu. Naktį vis vien kondicionierius neveiks, o dieną mūsų namie nebus. 

    Perhentian salos susideda iš dviejų salų : Besar ( big island) ir Kecil (small island). Kėlėmės į pastarąją, į vieną iš dviejų paplūdimių - Long beach. Į kitą paplūdimį Coral beach galima nueiti pėstute  per 10 min. skersai per salą, ten nueisime pavalgyti, nes pasirinkimas geresnis.  Long beach apsistoja daugiausia jaunimas ir čia backpacker‘ių daugiau nei kur kitur, vietinių mažuma.  Kavinės prisitaikiusios prie vakariečių skonio ir meniu pilna biurgerių ir picų.  Šiaip Malaizijos mažai čia pamatysi, bet atsipūsti ir pailsėti tikrai gera vieta. Čia vėl pilna nardymo entuziastų, mat aplink yra keli koralų rifai. O pati sala garsėja pasaulyje kaip vieta, kur galima pigiausiai įsigyti PADI nardymo pažymėjimą ( apie 1000 1200 RM) .  Vakar patyrėm ir naktinį gyvenimą, pilnas paplūdimys jaunimo,

visi geria alkoholį, parduodamą keliose kavinėse, rūko kaljaną,

žiūri ugnies šou, po to šoka

   Saloj gana daug šiukšlių, ypač matosi einant takeliu į kitą pliažą. O šiukšles, kurias surenka, degina vietoje. Toks laužiukas yra ir už mūsų namuko. Ryte išgirdau kažką šlamant, o kai išlindau pasižiūrėt, jau degė ugnis su visais plastmasiniais buteliukais, o dūmai aišku eina į visus namukus. Kai nuėjau pasiklausinėti, administracija apie nieką nežinanti ir traukia pečiais nors dūmelis tai rūksta, bet visiems dzin... Kažką tarp savęs pasikalbėjo ir dingo, bet ugnies niekas ir neužgesino. Teko pačiam imtis darbo ir kibirėliu daryti tvarką.  Jei ilgiau čia liksim ieškosim kitos vietos, bet manau visur čia panašiai :)  Nori kurorto, kelkis į kitą salą ( taksi 10 RM) arba į gretimą Colar beach.

   Kainos  čia 10 – 20 proc. didesnės nei Tioman saloj. Nakvynė nuo 40 iki 350 RM, pavalgyt vakarienę galima už 50 – 70 RM. Pigesnės tik nardymo paslaugos . 

   Kiek liksim čia dar nežinom, laikas parodys, norėčiau panardyt, bet kol kas neleidžia sveikata. Tad laukiu rytojaus :)

Linkėjimai mamai :)

Nuotraukos čia...

14 - oji ir 15 - oji kelionės dienos

  Tadas: Jau antra diena kaip esam mažai turistams pažįstamame miestelyje Kuala Terengganu. Per pastarąsias dienas stengėmės nelėkti kaip akis išdegus, o pasižvalgyti, kaip gyvena vietiniai ne turistiniuose rajonuose gyvenantys malaiziečiai. Ir iškarto susidūrėme su įvairiais sunkumais. Pirmosios problemos prasidėjo dar išvažiuojant iš Kuantan miesto, kurio autobusų stotis, kaip minėjau, visiškai nauja, dar dažais kvepianti. Ir atrodo patys vietiniai nežino kaip viskas turi vykti, nes mums nusipirkus bilietą, kasininkė nurodė 5 stovėjimo platformą. Taip ir pralaukėm, kol neištvėrę nuėjom išsiaiškinti, kur autobusas. O pasirodo pastarasis jau seniai išvykęs. Greit surado mums kitą autobusą, bet tada jau žiūrėjom ne pagal platformą, o firmos pavadinimą ant autobuso, nes jie stoja kur jiems patogiau. Atvykom irgi ne į tą autobusų stotį, kurią planavom, tad teko gerai paeiti, nes taxistas nežinojo tokio adreso, kuriame mūsų viešbutukas. Truputį pavargom tampytis ir nusprendėm čia likt porai dienų.
   Kuala Terengganu -  tai tai buvęs ir vis dar esantis žvejų miestelis. Tačiau atradus naftos, miestas atsinaujina - kyla nauji pastatai, tiesiamos naujos gatvės, tvarkoma aplinka. Tik įvažiavę pastebėjom, kad jis daug tvarkingesnis. Iš šio miesto kilęs vyriausias Malaizijos sultonas, dėl to vietiniai labai didžiuojasi ir daug objektų pavadinta jo vardu. Tiesą pasakius, čia nėra daug ką pamatyti : tik nacionalinis muziejus ( didžiausias šiame regione), sultono rūmai, china town'as, Duyong salytė ir daug smulkių lankomų vietų išsibarsčiusių aplink miestą...
   Tik atvykę, išsimaudom ir lekiam pavalgyti iki China town'o "Golden dragon" restorano, nes pasiskaitėm kelionių gide, jok ten nebrangu ir skanu. Atvykę nusiviliam, nes restoranas tuščias, nešvarus ir tik ką atsidaręs. Einam pasivaikščiodami, apžiūrinėjam gatvę.

China town

Tai pati seniausia miesto gatvė ir tai matosi iš senų pastatų, jaukiai išpuoštų kinietiška atributika.

Gatvės muošmena - kinų šventykla, jaukumu ir gražumu lenkianti matytas Singapūre.

Kiniečių šventykla

Kas antram žingsnyje tokios pat nešvarios kavinukės, suprantu, kad tai laikas išbandyti savo skrandžius ir paskanauti to, ką valgo vietiniai.
 Tempiu Kristiną į vienos kavinės vidų, kuri man pasirodo tinkama, tikriausiai privilioja moliniai indai , kuriuose maistas ruošiamas ir iš kurių valgoma.

Užsisakau vienas, mano Kristina švaruolė, dar kuklinasi, bet kai atneša sriubytę, prašo meniu.

Sriuba labai skani, bet antrieji patiekalai sukelia abejonių dėl šviežumo, nors atrodo tikrai skaniai

   Suvalgom viską, nes išalkę ir galiu pasakyti, kad skrandžiai atlaikė :) Jokiu simptomų, jokių nusiskundimų.
Kol pavalgom, lauke sutemsta. Po šitą nepažįstamą miestą baugoka vaikščioti sutemus, nes matėm tik vieną porelę turistų, vien tik vietiniai. Bet vėliau įsitikinom, kad vietiniai šiltai priima atvykėlius, gatvėj sveikinasi, net sustoja su motoroleriu ir pakelia ranką, nes jiems mes atrodom kitokie, tuo labiau abu balti, beveik albinosai :) Jaučiamės kaip juodaodžiai, einantys per Skuodo centrą :)

Haliucinogeninis sodas

Taigi, pasivaikštom apšviestomis gatvėmis ir po parkelį, kur susodinti dirbtiniai medžiai su lemputėm. Atrodo gan juokingai, bet paukščiai juos mėgsta, ypač kažkokie mažiukai paukštukai. Medžiai apšviečia pakrantę, tai gal ir gerai, nes taip atrodytų labai niūrus vaizdelis.







   Sekančią dieną skiriame maisto ragavimui ir vietinių parduotuvių lankymui.

Vietinis jachtklubas

Iki centrinio turgaus einam palei jūros pakrantę, kur vis dar stovi seni mediniai žvejų laivukai. Tačiau šalia pakrantės tiesiamas dviejų juostų kelias, tvarkomas parkas, kyla nauji viešbučiai. Norėčiau čia atvykti už kokių 10 metų, vaizdas stipriai turėtų skirtis. O kol kas ten švelniai pasakius - lūšnynas, kas antrame name nėra net langų, o šiukšlių sąvartynas.





   Centrinis turgus iškart pagyviną vaizdą, spalvingi vaisiai, visokie kvapai, puolame ragauti. Pradedam nuo duriano. Vietiniai sako "jei nemėgsti šito vaisiaus, nemėgsi ir Malaizijos". Ir iškarto supratom iš kur tas smirdantis kvapas čia visur sklando. Užteko priliesti liežuvį, vietiniai juokiasi, o mes ieškom ką čia užkąsti, kad numalšint tą skonį.

Ir štai, randam vieną įdomų kokteiliuką. Kažkokie į kirminiukus panašūs gabaliukai ( sako iš vaisiaus pagaminti ) ir kokosų pienas su ledukais, dar įdeda ryžių, užpila kažkokio saldau padažo ir, nepatikėsit, įdeda pupelių. Kokteilio pavadinimas "čendo", ar kažkas panašaus.







Volia, visai skanu, o aš ir Kristinos dar išgeriu, nes jai pupelės matai neįtiko :)

   Po to ragaujam vietinių vaisių, kurių pavadinimų net nežinau, ragaut skanu, bet skonis neįprastas, lieku ištikimas lietuviškiems.
   Kelias vakandas pasitrankom po miestą, praeinam pro kelis prekybos centrus, pas mus tokie prieš 20 metų gal buvo. Ir bandom nusikelti iki Duyong salos. Atplaukia senas medinis keltas, įlipam, o vairuotojas rodo mums su pirštu vienetą, nes angliškai nesupranta. Gerai, mes jam duodam 1 RM, jis mosikuoja rankom ir išsitraukęs piniginę parodo, kad 10 RM. Na ne, kelionių gide rašė 1 RM, o dėl ko mes turim mokėti 10 kart daugiau. Paklausiam vietinės keleivės kokia kainą ji moka,  gal perdažė medinį keltą ir kaina šoktelėjo, bet jinai moka 1 RM ir mes išlipam, dar mus vilioja su 5 RM, bet mes net nebesiderim, nenorim pyktis. Po to dar nuveš į salą, o gryžtant kokių 50 RM paprašys.
   Neleidžiam piktom emocijom užvaldyt mūsų ir einam vakarieniauti. Jau nužiūrėjom vieną kavinukę dienos metu ir visiems rekomenduojam, po Singapūro taip skaniai nevalgėm.
   Sriuba Tom Yam dabar jau stipriai išsiveržė į priekį.

Dar ragauju Nasi dagang - tiesiog ryžių patiekalas su aštriu,saldžiu padažu. Skanu... Ir dar apskrudusi žuvytė su ryžiais ir skaniu padažu, šalia dar skrudinti žemės riešutai ir džiovintos mažos žuvytės. Tas kiaušinis gal ir ne į temą, bet suėjo :)

Atrodo nieko įspūdingo, bet matyt, viskas priklauso nuo virėjo, bet to aplinkui švaru, gražus vaizdas į upę ir niekas skonio negadina. Už 4 patiekalus ir 2 arbatas sumokame tik 30 RM, verta gerai paieškot prieš valgant, nes galima rasti tokių perliukų.
   Šiam kartui tiek, rytoj gal jau būsim saloj, nes rytinėj pakrantėj nėra daugiau ką veikti.
   Nuotraukos sukeltos čia...

13-oji kelionės diena. Keliaujam toliau

Kristina: Šį rytą prabudome anksčiau negu spėjo pragysti gaidžiai. Pasitikom kaip Saulė teka dar Tioman'o saloje. Sunku buvo atsisveikinti su rojumi, kuriame teko pabūti.
    Sulaukėme kelto, įlipome pirmutiniai, kadangi mūsų miestelis buvo labiausiai nutolęs. Spėjome pasižiūrėti kaip pusryčiauja katės ant prieplaukos, vietiniai keliasi anksti ryte su meškere rankose prigaudyti žuvų visoms miestelio katėms. Pakeliui surinkome visus pakeleivius, prisipildė beveik visas keltas pailsėjusių, gražiai įdegusių žmonių. Nespėjom nusnausti kaip mes jau turėjome  išlipti Mersing'e. Suradę Marrry Brown kavinę papusryčiavome ir tuo pačiu užsisakėm nakvynę Kuantan'o mieste pačiame centre prie didžiosios mečetės už 20$.
     Atvykome į autobusų stotį prisipirkome vietinių vaisių, kurie reiškia [plaukai], vadinami Rambutan. Tikrai jie plaukuoti ir  raudoni, bet labai skanūs ! Taip pat nusipirkome bilietą į Kvantaną už 18,9 RM žmogui. Važiavome apie 4val. su pietų pertrauka. Kai autobusas sustojo visi išlipo tik ne mes - turistai (sedėjo dar viena porelė iš Vokietijos priešais mus). Vieni melstis kiti pietauti, o mes kortom lošėm sedėdami autobuse :).
      Greitai atvažiavome į miestelį, bet sukėlė keblumų tai, kad autobusų stotis yra 4km nuo miesto centro, kadangi yra taikomas mokestis autobusams įvažiuoti į miestą, tai autobusai per jį ir nebevažiuoja.. Mes galvojome, kad stotis yra pačiame centre kaip ir mūsų viešbutis. Pati stotis didžiulė, visiškai nauja, dar dažais kvepianti, visa patalpa kondicionieriais aušinama. Tačiau visiškai tuščia - taksi automobilių pilna, bet niekas su jais nevažiuoja, žmonių tik keletas. Miestas labai investuoja į ateitį, nes yra beveik sparčiausiai didėjantis Malaizijoj. Vos suradome informacijos centrą, kur dirbančios moterys net žodžio nemokėjo angliškai, o paprašytos žemėlapio, pradėjo gūžčioti pečiais ( maždaug kam jis). Atvykome su miesto autobusu už 2RM žmogui, po to teko dar kelis šimtus metrų paeit per kaitrią saulutę iki viešbučio, kuris prie pat garsiosios mečetės ir kuri yra labai įspūdinga. Į šį miestą atvykome tik permiegoti ir užmesti akį į mečetę be pasižiūrėti kaip atrodo grynai musulmoniškas miestas. Įspūdžio nepadarė, bet viską atpirko vakarienė, o ypač desertas. Abu užskaitėm persikų pyragą užšaldytą kameroj. Nieko panašaus nebuvom ragavę. Rytoj keliaujam toliau į šiaurę ...
     

12 – oji kelionės diena. Laisvas laikas. Čilinam. Maudomės. Nardom

   Tadas: Šį rytą, kaip ir visus kitus šioje saloje, pabudom nuo gaidžių giedojimo, prie kurio jau ir įpratom :)

Visą dieną skyrėm poilsiui, tai šiek tiek aprašysiu apie Tioman salą, o ne apie mus.

Apie šią salą pasaulis plačiau sužinojo 1958 metais , kai joje buvo filmuojamas filmas „South Pacific“. O jau 1970 metais buvo paminėta  žurnale „Times“ kaip viena gražiausių salų pasaulyje. Ir tiesa, tais laikais tai tai buvo mažai žmogaus paliestas rojaus kampelis. Po šitokio salos pripažinimo į ją ėmė plūsti daugybė vietinių ir užsienio turistų, pastatytas oro uostas, pradėti vykdyti keltų maršrutai. Tekek mieste pastatyta viešbučių (leidžiama max triaukščiai pastatai), nutiesti keliai, ten jau formuojasi visas miestelis. Tiesa, mes ten nebuvom,. Mūsų kampelis labiausiai nutolęs nuo centro ir, tikriausiai, labiausiai primena tuos senus laikus.

   Vietinių čia gyvena kiek daugiau nei 500 ir, žinoma, pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra turizmas. Pati sala apsupta koraliniais rifais ir keliomis mažomis salelėmis. Dėl to čia vyksta labiausiai nardymo entuziastai, kai eini per pagrindinį takelį, tai  vaikšto vien kostiumuoti su nardymo įranga, karučiai pilni oro balionų ir visos iškabos tik apie nardymą. Pliaže tik saujelė žmonių, nors pats pliažas labai gražus, smėliukas smulkus ir baltas. Be nardymo šitoj saloj dar eiti į žygius į džiungles , kur rasi kelis krioklius, sutiksi daug iguanų ir beždžionių.  Rytinės salos pusėj yra kurortas Juara, kur renkasi vėjo sporto mėgėjai musonų sezono metu. Sakė, bangos tikrai įspūdingos.  Šiaip lietaus sezonu keltai net neplaukia į salą ir dauguma kurortų užsidaro.

Žmonės čia mieli, angliškai ne visi moka, bet susikalbėti eina (man svarbiausia, kad supranta „not spicy“ ).

   Mūsų kurorte nakvynės kainos svyruoja nuo 60 iki 300 RM.  Žinoma už kondicionierių, naujai įrengtą namuką ir už gražų vaizdą  nuo kalno moki daugiau. Maistas nėra brangus, nors ir viena iš geriausių Malaizijos salų. Pusryčiai 5 – 10 RM, pietūs apie 10 RM, o skani vakarienė dviem su ant grotelių kepta žuvim kainuos nuo 40 iki 100 RM. Alkoholio baruose nenusipirksi - musulmonų kraštas, bet girdėjau, kad kituose kurortuose yra keli barai, kur ir jo gali įsigyti, pavyzdžiui ABC kurortas.  Kurorte yra „ Duty free“ parduotuvė, čia alus dvigubai pigiau nei Mersinge. Tiek apie salą ir mūsų kurortą. Mums užteko ir šito mažyčio rojaus kampelio, po salas dar tikimės pasiblaškyti, tad judam toliau.  

P.S. nuotraukas iš Tioma salos galite pasižiūrėti nuotraukų albumo puslapyje arba čia.

11 - oji kelionės diena. Koralų sala ir pirmas žvilgsnis į povandeninį pasaulį

 Tadas:  Prabudome su pirmaisiais gaidžiais tiesiogine to žodžio prasme. Vienas gieda šalia mūsų namuko, kitas atsiliepia kitoj kurorto pusėj. Taip, vištos čia vaikšto laisvai tarp namukų, yra ir kitų padarų, bet apie juos kiek vėliau.  Už valandėlės, jau papusryčiavę, laukiam prie prieplaukos savo valtelės.  Į ją sulipam kokia 12 žmonių ir lekiam per bangas greituoju taksi ( kaip jie čia vadinami).  

Kai valtelė pašoka per bangą ir trenkiasi į vandenį, atrodo, kad dantys išbyrės, o vanduo taškosi į valtelę, dėl to visi slepia savo kameras ir telefonus ( o sakė, kad bus saugu). Už 10 minučių mes jau prie Palai salos uolėtų krantų. Mūsų vairuotojas labai nekalbus – sustojo ir laukia kažko, suprantam, kad jau laikas šokti į vandenį.Kristinos baimė dingsta tik panėrus po vandeniu – dar nematytas pasaulis atsiveria po mūsų kojomis.

Visi koralai ir įvairiaspalvės žuvys visai šalia, net nereikia giliau nerti. Ir gainiotis žuvų nereikia, vietiniai tai jau žino. Primėto batono trupinių ir visos žuvys pačios aplink tave supuola, net nejauku pasidaro, kai pradeda puldinėt į tave.

   Už valandėlės lekiam į tos salos pliažą, kur papietaujam. Sala negyvenama ir joje nėra nei namukų , nei restoranų, o pietus atsivežėm patys, mat išvykstant  gavom po lauknešėlį . Paplūdimys nerealaus grožio ir sukėlė daug emocijų. Net nepastebėjom kaip per tą valandą bėgiodami po pliažą nusvilom . Duodu pirmą vietą jam kol kas, nes nieko panašaus nebuvau matęs – žydras dangus, smaragdinis skaidrus vanduo, vandens išplautos uolos  ir baltas smėliukas. Tokio baltumo, kad be saulės akinių neišbūsi. 

  Sutikti vietiniai kiek išgąsdino, bet jie patys baikštūs, slėpėsi nuo mūsų smalsiai iškišę nosis tarp uolų.

   Grįždami stabtelėjom dar vienoj vietoj, panardėm ir keliavom namo. Tų 4 valandų pilnai užteko,  emocijų kokteilis buvo nuostabus.

   Ši diena itin karšta, visam kurorte nei gyvos dvasios, turistai išvykę nardyti ( net pliažas tuščias), o vietiniai slepiasi savo namukuose.  Vakar atvykę puolėm, lėkėm visko apžiūrėti ir atrodė keista, kad visi čia čilina, nieko neveikia, rodos, laikas čia sustojęs. O šiandieną ir mes pajutom tą jausmą, kai nesinori nieko daryt, tik suptis hamake ir skaityt kokią knygą.  Štai vietinis užsilipęs į palmę kerta nereikalingus lapus ir renka kokosus, o katės visos sukritusios ant kelio, kur tik randa šešėlio lopinėlį,

kadangi žmonių mažai, čia užsuka ir svečių iš gretimos upės

   Čia liekam ir rytoj, nors saloj dar daug paplūdimių (iki artimiausio  valanda kelio per džiungles ), bet juose  nieko naujo nepamatysime, o į džiungles dar planuojame vėliau užsukti kitoj vietoj.  Tikiuosi šis sustojimas padės atgaut jėgas ir numuš stresą mūsų kelionės metu .

10-oji kelionės diena. Tioman sala – mes rojuje!

Kristina: Mersing‘e išsimiegojome labai puikiai. Miestelis man patiko, bet labiausiai laukiau šios dienos, kada galėsime keltis į salą. Prabudome anksti, kad galėtume papusryčiauti, bet nieko iš to  nepešėm - jokios kavinės nedirbo, išskyrus vietinės, bet jose valgoma su rankomis ir nelabai estetiškai atrodė, kol kas nedrįstam tokiose valgyti, bet gal dar aplankysim kelionės metu. Kelte laukė siurprizas -turėjome susimokėti už įvažiavimą į salą po 25RM. 

     Neilgai laukėme kelto, kartu su mumis kėlėsi daug turistų ir dar daugiau  vietinių. Mūsų kuprines sukrovė ant denio, pamaniau „o jeigu iškris, kas tada ?“. Maniau sėdėsime atvirame kelte, bet susėdom uždaroje patalpoje, užkuria variklį ir varom! Iš pradžių taip lėtai, o paskui jūroje paspaudė kaip reikiant, tiesiog skriejom per bangas, pradėjo jaustis supimas laive. Man nieko, o Tadas jau miega. Po kiek laiko padvelkia „malonus“ kvapas, vieną vaiką užsupo - jūros liga. Pirmą kartą pamačiau, kad tai tęsiasi gan ilgai, o kaip vaikas jis ir isteriškai verkti pradėjo. Visi aplink jau tik nosis užsidengę, tarp jų ir aš. Pamaniau, kad tuoj bloga nuo kvapo pasidarys, bet atlaikiau. Kėlėmės ~3h. Pro langus vaizdai gražėjo ir gražėjo..

     Keltas pradėjo laipinti turistus. Iš viso stotelių buvo prie salos 4, o mūsų buvo paskutinė- 5-oji. Lipame į SALANG BEACH. Kiek girdėjome iš atsiliepimų, kad tai gražiausias paplūdimys, tačiau neturi susisiekimo su kitais paplūdimiais tik per džiungles pereisi į kitą miestelį per 1 valandą. Mes jau atvykome, pastebim daugiau vietinių negu turistų. Viena porelė iš Anglijos tapo mūsų kaimynais, kurie taip pat keliauja po Pietryčių Aziją. Buvo smagu pasidalinti kelionės įspūdžiais ir išklausyti patarimų, nes tai paskutinė jų stotelė Malaizijoj, o mums - pirmoji.

    Likom apstulbę ir be žado, mes atsidūrėm rojuje! Pasimetę ir nežinom nuo ko čia pradėti. Pirmiausia suradom savo namuką pro jį vaizdas tiesiai į jūrą. Namukas savotiškai jaukus, svarbiausia su kondicionieriumi. Numetėm kuprines ir lekiam  apsižvalgyti ir tuo pačiu pavalgyti. Užsukam į indų restoranėlį visai čia pat. Skaniai labai pavalgę, lekiam toliau. Tadas išsinuomojo įrangą paviršiniu nardymui už 10RM. Aš buvau atsakinga už fotografavimą ir nedrįsau nerti, nes niekada nebuvau bandžiusi, bet nuo tilto ne ką blogesni vaizdeliai, viskas taip skaidru ir gerai matosi. Tadas kaip ruonis visur pradėjo nardyti ir po tiltu žodžiu- visur. Šaukia, kad čia gal kokios 5 tonos žuvies aplink. 

Pirmasis žvilgsnis po vandeniu

     Saloje atrodo laikas sustoja, čia taip ramu ir gera.

Niekas niekur neskuba, jokio streso nėra. Gyvena visi savo įprastu ritmu.

Kavinės darbuotojas

 Kas į jūrą žuvies, kas nuomoja įrangą, kas masažą daro, kas atsakingas už saugumą (policininko ofisą matėm), kas už sienos kreivumą, kas už skaniai patiektą maistą ir t.t... Žodžiu trūksta žodžių.. Palydėjom Saulę...

Saulėlydis Salang paplūdimyje

Apsižvalgėm po salą, užsisakėm rytojui išvyką į gretimą Tulia salą , kur ir aš išbandysiu paviršinį nardymą.

   Vakarieniavome tame pačiame indų restorane, nes kurortas mažas, pasirinkimas irgi... Čia  suvalgėm šviežiai pagautos žuvies keptos bananų lapuose, po to pasivaikščiojom ir ėjom ilsėtis klausydami kaip bangos ošia.