11 - oji kelionės diena. Koralų sala ir pirmas žvilgsnis į povandeninį pasaulį

 Tadas:  Prabudome su pirmaisiais gaidžiais tiesiogine to žodžio prasme. Vienas gieda šalia mūsų namuko, kitas atsiliepia kitoj kurorto pusėj. Taip, vištos čia vaikšto laisvai tarp namukų, yra ir kitų padarų, bet apie juos kiek vėliau.  Už valandėlės, jau papusryčiavę, laukiam prie prieplaukos savo valtelės.  Į ją sulipam kokia 12 žmonių ir lekiam per bangas greituoju taksi ( kaip jie čia vadinami).  

Kai valtelė pašoka per bangą ir trenkiasi į vandenį, atrodo, kad dantys išbyrės, o vanduo taškosi į valtelę, dėl to visi slepia savo kameras ir telefonus ( o sakė, kad bus saugu). Už 10 minučių mes jau prie Palai salos uolėtų krantų. Mūsų vairuotojas labai nekalbus – sustojo ir laukia kažko, suprantam, kad jau laikas šokti į vandenį.Kristinos baimė dingsta tik panėrus po vandeniu – dar nematytas pasaulis atsiveria po mūsų kojomis.

Visi koralai ir įvairiaspalvės žuvys visai šalia, net nereikia giliau nerti. Ir gainiotis žuvų nereikia, vietiniai tai jau žino. Primėto batono trupinių ir visos žuvys pačios aplink tave supuola, net nejauku pasidaro, kai pradeda puldinėt į tave.

   Už valandėlės lekiam į tos salos pliažą, kur papietaujam. Sala negyvenama ir joje nėra nei namukų , nei restoranų, o pietus atsivežėm patys, mat išvykstant  gavom po lauknešėlį . Paplūdimys nerealaus grožio ir sukėlė daug emocijų. Net nepastebėjom kaip per tą valandą bėgiodami po pliažą nusvilom . Duodu pirmą vietą jam kol kas, nes nieko panašaus nebuvau matęs – žydras dangus, smaragdinis skaidrus vanduo, vandens išplautos uolos  ir baltas smėliukas. Tokio baltumo, kad be saulės akinių neišbūsi. 

  Sutikti vietiniai kiek išgąsdino, bet jie patys baikštūs, slėpėsi nuo mūsų smalsiai iškišę nosis tarp uolų.

   Grįždami stabtelėjom dar vienoj vietoj, panardėm ir keliavom namo. Tų 4 valandų pilnai užteko,  emocijų kokteilis buvo nuostabus.

   Ši diena itin karšta, visam kurorte nei gyvos dvasios, turistai išvykę nardyti ( net pliažas tuščias), o vietiniai slepiasi savo namukuose.  Vakar atvykę puolėm, lėkėm visko apžiūrėti ir atrodė keista, kad visi čia čilina, nieko neveikia, rodos, laikas čia sustojęs. O šiandieną ir mes pajutom tą jausmą, kai nesinori nieko daryt, tik suptis hamake ir skaityt kokią knygą.  Štai vietinis užsilipęs į palmę kerta nereikalingus lapus ir renka kokosus, o katės visos sukritusios ant kelio, kur tik randa šešėlio lopinėlį,

kadangi žmonių mažai, čia užsuka ir svečių iš gretimos upės

   Čia liekam ir rytoj, nors saloj dar daug paplūdimių (iki artimiausio  valanda kelio per džiungles ), bet juose  nieko naujo nepamatysime, o į džiungles dar planuojame vėliau užsukti kitoj vietoj.  Tikiuosi šis sustojimas padės atgaut jėgas ir numuš stresą mūsų kelionės metu .