19 - oji kelionės diena. Džiunglių traukinys ir vietinių šypsenos

Tadas: 5:30 ryto, dar tamsu ir tuščia, vietiniai dar miega ir nespėjo sugiedot savo rytmetinės maldelės, o mes jau apsikarstę kuprinėm stovim traukinių stotyje, akys pusiau pramerktos, bet nesiskundžiam. Stebiuosi tiek savimi , tiek Kristinute - dar niekada taip anksti nesikėlėm, bet nei žodelio nesumurmėjom... Matau dar viena porelė ne vietinių sėdi ir laukia, vadinasi atvykome čia, taksistas nenuvylė, nors angliškai nei žodelio nemoka. Judesiukas stotyje didėja su kiekviena minute - prasideda giesmės iš gretimos mečetės, renkasi tiek vietiniai, tiek kiti backpaker'iai, atsidaro kavinukė, kurioje vokietė keliautoja bando nusipirkti kavos išsinešimui ir gauna jos, bet įpiltos į plastikinį maišelį ir dar su šiaudeliu :) Kažką vokiškai sumurma ir numoja ranka. Man sukelia šypseną, juk turėtų žinot, kad ne Vokietijoj randasi, bet vokiečiai jau tokie yra. Aš pasimokęs perku stiklinėj, saldžios arbatos su pienu - kitokios jie negamina ir prie tokios jau įpratau.

   Šį traukinį pasirinkom, nes jis pakeliui link Kvala Lampūro ir  tiesiai per džiungles vingiuoja iki pat Singapūro. Sustosim Jerantut miestelyje, kur ir liksim nakčiai.  Tai nėra senovinis garvežys į kurį sulipa tigrų medžiotojai per rąstą pasikabinę savo grobį, dabar tai modernus kondicionuojamas traukinys, o medžiotojų jau nebėra.

   Viskas paprasta- perki bilietą, ant kurio viskas aiškiai parašyta, traukinys ryte tik vienas , tai gali ir miegodamas atvykti, vis tiek nesumaišysi. Kėdės minkštos, atlenkiamos, kojoms vietos pakankamai, lentyna kuprinėms net mums per didelė. Tik pajudėję iškarto gaunam puikų saulėtekį,

Saulėtekis per traukinipo langą

   o toliau vaizdai tokie : džiunglės, uolos, purvinos upės, apgriuvusios lūšnos( prie kai kurių stovi net po tris apynaujos mašinos), karts nuo karto pasirodo šventyklos. Gaila, kad negalėjau nufotografuot visko... Galėjau tik pagaudyti vietinius žmones stotelėse.

        Atvykę greit esam apgaunami vietinio taksisto, kuris mus pasiūlo tik už 5 RM nuvežti iki centro, mat, pasak jo, iki centro 20 minučių kelio pėsčiomis. Kai įlipau į mašiną, iškart supratau, kad likom apgauti, apsukom ratuką ir už 5 minučių mes jau beveik toje pačioje vietoje :) Pasijuokėm iš savęs, daugiau pažadėjom nebebūti apgautais.

Švarų ir pigų viešbutuką randam per 20 min., įsikuriam, pavalgom, vaikštom po miestuką ir gaudom vietinių šypsenas. Pamatę turistą su fotoaparatu, vietiniai patys sustoja ir šypsosi, net pravažiavę apsisuka, kad tik juos nufotografuotum :)

Žinoma ne visi, buvo daug ir piktų žvilgsnių.

 Ši vieta tik tarpinė stotelė pakeliui į Taman Negara - nacionalinį parką, į kurį rytoj važiuosim pamatyti džiunglių.
Nuotraukos čia...