48 - 50 keliones dienos. Kuta. Ilsimės, ruošiamės ir laukiame skrydžiui į kitą šalį.

Tadas: Paskutines tris dienas Indonezijoje praleidome kaip kurorte nieko neveikdami, tiesiog kepindamiesi saulėje, lepindamiesi masažais, ruošdamiesi išvykimui iš šalies bei dėliodami tolimesnius kelionės taškus. Pagaliau suradome tokią kavinę, kur galima skaniai pavalgyti, o kainos dvigubai mažesnės nei kitur. Pasirodo nereikia niekur toli ieškoti, tiesiog 1 min kelio nuo mūsų viešbučio.  Pavalgyt galima už 4  lt , o visą žuvį valgydavom vos už 9 lt. Neįtikėtina, dėl to ir valgėm tris kartus per dieną šioje vietoje.  Kuta liko išvaikščiota skersai ir išilgai, o pliažą užsukome tik trečiąją diena po atvykimo čia. Gėda, nes tai ir  yra labiausiai lankoma vieta Kutoje ir gal net visoj Bali saloj. Pliažas tikrai neįtikėtinas - platus, krantas lenktas, ilgis apie 4 km, su įspūdingom bangom ir nepakartojamu saulėlydžiu.

   Ne veltui ši vieta pritraukia tokį būrį žmonių. Čia dabar sezono pabaiga, bet žmonių daug.

Sunku įsivaizduoti, kaip visi žmonės sutelpa sezono metu. Tačiau dabar vietos pliaže tikrai pakankamai, ne taip , kaip pas mus Palangoj pasitaiko.
  Sakoma, kad neverta į Kutą važiuoti, jei nesidomi banglenčių sportu. Ir tikrai čia krinta į akį banglenčių parduotuvės, specifinis žmonių stiliukas, net motoroleriai pritaikyti vežti banglentę. Kavinės , viešbučiai ir šiaip gatvės išpuošti banglenčių tematika. Na ir, žinoma, patys šio sporto mėgėjai čia plūste plūsta

Vianas iš mano tikslų Kutoj ir buvo pabandyti atsistoti ant lentos, viena iš vaikiškų svajonių. Tačiau pamačius kaip varinėja kiti ir kaip vargsta naujokai sudvejojau ar verta. Būna, kad visas būrys laukia bangos kokia 10 min, o ant jos atsistoja tik vienas ir taip visą dieną. Vien ant lentos atsistoti reiktų kelių dienų, o per savo tris varganas dienas nepajausiu jokio malonumo. Ar gerai nusprendžiau nežinau, bet visą likusį laiką griaužė sąžinė.

   Nesitikėjau, kad Kuta paliks tokį gerą įspūdį, nors tai tik kurortas prigrūstas turistų. Bet tai puki vieta, kur bangos ošia, visada šilta, skanus maistas, pigūs masažai ir visa Bali ranka pasiekiama.

Foto čia...

47-oji kelionės diena. Diena ant motorolerio po Bukit pusiasalį.

Tadas: Išsigandę turistų spūsčių nusprendėme pabėgti iš Kutos. Išsinuomojame motorolerį ir nusprendžiam pasivažinėti po Bukit pusiasalį. Žemėlapyje pasižymim kelis taškus, kuriuos norėtume aplankyti, pasiimame daug vandens ir pirmyn. Kamščiai dingo iškart išvažiavus iš miesto, keliukai geri, bet vaizdai nelabai džiugino, nes salos viduryje matėm geresnių. Gražu buvo tik stebėti kaip pakilus į kalną, atsiverdavo jūros vaizdas iš vienos ar iš kitos pusės. Tačiau kuo toliau, tuo gražiau. Vingiuotu keliuku privažiuojam šventyklą, kuri minima kaip viena iš geriausių Bali saloj. Nelabai pasitikime tomis klasifikacijomis kol patys nepamatom, nes paskutinė matyta šventykla labai nuvylė nors apibūdinta kaip pati geriausia regione. Tačiau ne pati šventykla čia sukėlė aikčiojimus, bet aplinka. Iki šventyklos ėjome didžiuliu skardžiu, ant kurio ir pastatytas lankomas objektas. Vaizdas į apačią nerealus - didelės bangos talžosi į uolas, Indijos vandenyno platybės ir turkio spalvos jūra.

Tiesa, užsižiūrėti nepatartina, nes už nugaros sodo medžiuose tyko beždžionės ir laukia ką čia nugvelbti. Pačios šventyklos vidaus net nematėme, nes jinai buvo remontuojama ir matoma tik iš šono.

   Buvo pats vidurdienis tad sunku išbūti ant saulės, pasislėpėm pavėsyje, nusipirkom iš močiutės, pasaugojusios mūsų šalmus, didelį kokoso riešutą ir atsigaivinom. Nusprendėm per tokius karščius nesikankinti ir nuvažiavom į visai šalia esantį pliažiuką, garsėjantį tarp banglenčių mėgėjų. Kol nusileidom nuo stačios uolos praėjom banglentininkų kaimelį, atrodo egzotiškai, man smagu į juos žiūrėti, žmonės gyvenantys vien dėl šio sporto. Ilgi plaukai, ilga barzda įdegęs kūnas ir banglentė po pažastimi arba prikabinta prie motorolerio - toks banglentininko paveikslas.  Nusileidę iki apačios pamatom labai egzotišką vaizdelį - tarp uolų smėlio salelės, kuriuose pliuškenasi žmonės. O nueiti iki kitų pliažiukų galima pralendant per siaurus uolų tarpelius, per vieną tai vos tilpom, o kiti ir su lentom pralenda.

Pasiliekame čia 2 - 3 valandas atgauti jėgoms ir pasikrauti teigiamų emocijų.

   Toliau pakrante važiuojam link namų, papietaujam kavinėj, kurią atsidaręs ispanas, gyvenantis šia diena, pasilikęs čia, nes myli banglentes. Dar pakeliui apžiūrim kelis pliažus, ne veltui Bali garsi gerais pliažais, o mes jau manėm, kad jų čia visai nėra. Pasirodo, reik geriau paieškot, o prieš tai ir pasidomėt. 

   Grįžtam dar nesutemus ir krentam į baseiną, pasiilgom gėlo vandens, tad mirkstam kol pirštai pabąla. Apie vakarienę patylėsiu, nes čia neradom dar tos vietos, kurios maistas žavėtų. Pasitrinam gatvėmis ir miegoti.

46 - oji kelionės diena. Persikeliame atgal į Bali salą. Kuta.

   Tadas: Bilietą jau turėjom į abi puses. Sunku palikti šitą vietą, nes čia tikrai gražu ir dėl to, kad mus aplankė tinginys, pripratome nieko neveikti. Pats laikas prasijudinti ir pakeisti aplinką. Atstumas nedidelis, tik 70 km jūra ir 100 km sausuma, bet kelionė truko net 6 valandas. Greičiausiai įveikėm atkarpą vandeniu, per 1 val. Dar stabtelėjom Lombok saloj, kur kelto personalas kažko apsipirko ( matyt pigiau). Pakrantėj pilna žvejų

ir tolumoj matomas balto smėliuko pliažiukas su palinkusiomis palmėmis. Net pasigailėjom, kad neužsukom čia porai dienų.O visą likusį laiką praleidom mašinoj riedėdami apgailėtinu 40 km/h greičiu vingiuotais kalnų keliukais. Atrodo keliai puikūs, bet vienas kaimelis seka po kito, kuriuose pilna motorolerių. O viename kaimelyje iš viso užstrigom dėl kažkokios ceremonijos. Jos čia būtinos, nesvarbu, kad gatvė visai valandai užsikiša mašinomis, bet praeiti lengvu žingsneliu visus aplinkui šventinant su vandeniu labai svarbu. 

   Laiką leidom stebėdami aplinką, daug gražių vaizdų pamatėm, iš pradžių gailėjausi, kad skyrėm net 2 savaites šiai salai, bet dar čia likčiau ir net kitą kartą atvykčiau. Už akių užkliuvo ir vietiniai

   Beveik visą dieną nevalgę normalaus maisto pagaliau atvykom į Kutą ir pamatėm, kur visi turistai suvažiuoja. Čia sausakimša, net suabejojom ar rasim kur apsistoti, mat nakvynės nebuvom užsisakę. Mus paleido pagrindinėj aikštėj , kur aplinkui toks judesys, net nesugebam gatvės pereiti. Aikštėj pastatytas monumentas paminėti aukoms, žuvusioms per teroro ataką 2002 m. Žuvo  202 žmonės, iš kurių 38 vietiniai ir net 88 australai. Baisu net pagalvoti apie tą akimirką... 

   Nakvynei vietą susirandam per pusvalanduką, pasirinkom vos brangesnį, bet švaresnį ir net su baseinu kieme. Ir sumokam tik 40 lt per parą, plius pusryčiai. Tiesa, tokie pusryčiai tai pasišaipymas iš žmonių,nes po jų reik dar papildomai pavalgyt šalia esančioj kavinukėj. Tikrai nemanau, kad kas nors privalgo iš riekelės arbūzo ir vieno tosterio :) 

   Ką gi, visą dieną praleidom kelyje, kol susiruošėm išeiti, jau ir sutemo. Tai pasitrynėm gatvėmis, atsinaujinom šiek tiek garderobą, pavakarieniavom, apžiūrėjom naktinį gyvenimą, kuris čia jau 10 val vakaro verda pilnu tempu. Tiesa, nesudalyvavom, nes ne to čia atvykom ir nevilioja kažkaip trintis tarp girtų anglų ir vietinių, siūlančių narkotikų ant kiekvieno kampo.  Be to, girdėjom įvairiausių istorijų iš kitų keliautojų apie į gėrimus įmaišomus migdomuosius. Be paso ir pinigų nesinori likti, nes Bali nebe atrodytu tokia miela :) Savotiškai naktiniame gyvenime sudalyvaujam ir mes, nes kur tu užmigsi, kai iki 2 val nakties "muzonas kala" visame mieste.

   Fotoaparatas tą dieną ilsėjosi, tad daugiau nuotraukų nebus. Kitą kart sakė pasistengs labiau :)

45 - oji kelionės diena. Gili Travangan paskutinės akimirkos.

   Tadas: Paskutinę dieną Gili Travangan saloje pradedame persikėlimu į kitus svečių namus. Nelabai mums patiko prieš tai buvęs personalas, kas diena apsirūkęs jaunimėlis kas kartą su savo juokeliais kalbinęs mus. Visi vakare kiemo viduryje kažką vartoja, o po to miega ten pat gerai įsitaisę. O ryte apsimiegoję daro pusryčius, sakom, dar ko nors pridės į pusryčius, o po to juoksis visi pasislėpę. Žodžiu persikėlėm kitur ir likom patenkinti. 

   Diena apsiniaukusi, matosi, kad jau artėja lietaus sezonas. Bandom pliažintis, snorklinti, bet mus atbaido lietus. Nusprendžiam pėsčiomis apeiti visą salą. Palaukiam, kol lietus baigėsi ir palengva einam pakrante asfaltuotu keliuku. Keliukas po to pereina į klampų smėlį, lenkiam įklimpusius dviratininkus, kurie tikėjosi lengvesnio kelio. Pakrantė apstatyta naujais prabangiais viešbučiais ir staiga viskas baigiasi. Lieka tik šiukšlių krūvos. Taip ir nesupratom ar čia bangos tas šiukšles iš jūros atneša ar salos gyventojai ir turistai pridergia. Tokia nemaloni atkarpa tęsiasi gan ilgai, kol pagaliau prieinam baltą smėliuką, dabar jau galime romantiškai užbaigti savo žygį aplink salą. Vakarinė salos pusė labiau laukinė su užvirtusiais medžiais, uolomis, baltu smėliu.

Įsitaisom saulėlydžio kavinėj prie pat jūros kranto ir laukiame Saulės, tačiau tenka nusivilti, nes jos nėra... Pasilepinam vaisių sultimis ir keliaujame toliau. Pakrantėj įrengti keli tokie "sunset" taškai, bet jie aktyvūs tik vakare saulei leidžiantis, po to visi būriais plūsta atgal į turistinę salos pusę. 

Kai Saulė visai nusileido, apšvietė debesis ir gavosi dar geresnis vaizdas nei tikėjomės. Raudonas dangus, atsidengę koralai ir stovintis vanduo puiki vieta fotografuoti, tad pasidarome trumpą fotosesiją

   Tarsi nebūtume pasimokę iš Kristinos apsinuodijimo, nueiname į tą patį žuvies restoraną, po kurio prasidėjo virškinimo sutrikimai. Prie mūsų prisijungia šveicarai Krisas ir Fabiane. Atrodo, viskas restorane švaru, žuvis šviežia, salotos traškančios, bet prie sustatytos eilės padažų buteliukų stabtelėjau ir aplenkiau juos. Po vakarienės praėjus porai valandų į mūsų duris pasibeldžia mūsų draugai šveicarai - abu apsinuodiję. Išsiaiškinam , kad būtent tuose padažuose slypi visa paslaptis, neaišku kiek jie laiko ant saulės stovi ir kas kiek laiko keičiami. Abu kaip tik prisidėjo balzamiko padažo ant šviežutėlių salotų. Vargšams kitą dieną dar nusimato kelionė, tai sukrapštom kas kokių vaistų turi ir atsisveikinam. Po to paaiškėjo, kad Krisas visą naktį tualete praleido, bet visi žino, kad taip gali nutikti tokiose vietose. Aš dar laukiu, kol man taip bus, tikrai nesiruošiu atsisakyti vietinių skanėstų :)
Foto čia...

44 - oji keliuonės diena. Gili Travangan.

Kristina: Iš pradžių kaip prasidėjo mūsų diena. Ryte prabudusi iškart pajutau, kad kažkas negerai man su savijauta iš po vakar, nes pusryčiaujant blynelis su bananais manęs visai nežavėjo. Susiruošiam ir einam pas mūsų draugus šveicarus, kurie gyvena visai šalia mūsų. Vakar jau buvome užsisakę visos dienos kelionę skirta nardymui aplankant visas Gili salas.  Taigi einame kartu su jais link paplūdimio, kur mūsų laukia valtis su kitais turistais.

   Savijauta mano pradėjusi įgauti pagreitį, dėl to paprašiau Tado, kad atšauktų mūsų kelionę, nes skausmas skrandyje pradėjo riesti mane dar labiau. Aišku, kad taip ir padarė, nes matė, kad man tikrai negerai. Bet.. Visos sumos negražino, kadangi jau reikia tuoj išplaukti. Tiek to, jeigu jau sumokėjom reikia rizikuoti, kas bus tas bus. Nusprendėm plaukti. Valtis prigrūsta tiek žmonių, kad nėra kur atsisėsti, bet pamatę turbūt mano rūstų veidą greitai susispaudė, kad galėtume sutilpti. J Pirmoji sustojimo stotelė buvo prie Gili Meno salos krantų. Visi suskubo nerti į vandenį, o aš ne. Su manimi valtyje buvo dar trys merginos, kuri viena iš jų iššokusi į vandenį suskubo grįžti atgal, nes nelabai mokėjo gerai plaukti. Kita sėdėjo su gelbėjimosi liemene ir nusprendė niekur nešokti, o trečia tiesiog gerėjosi vaizdais iš viršaus, mat apatinė valties dalis - su stiklu, pro kurį gali matyti, kas po tavimi plaukioja. Po 30 minučių visi grįžo atgal.

   Antroji stotelė buvo prie Gili Air salos kranto. Sukaupiau savyje jėgas ir nusprendžiau šį kartą šokti į vandenį ir aš, nes davė į rankas man batono gabalėlį pamaitinti žuvytes. Žuvyčių aplink tiek daug vienoje vietoje, atrodo, kad jos jau būtų išdresiruotos čia atplaukti papusryčiauti iš turistų. Jos jau tokios drąsios, kad po vandeniu valgo tiesiai iš rankų. Neįtikėtina!

   Trečioji stotelė- pietūs Gili Air saloje. Beplaukiant į krantą pradėjo stipriai lyti, galėjom šiek tiek atsigaivinti po gaiviu lietumi. Visi išlipę bėgo į vieną tą pačią kavinę. O ten ir prasidėjo..  Kavinės tualetas man buvo lankomiausia vieta, nes viskas ėjo ir per viršų ir per apačią J Man rodos apsinuodijau vakarykščiu maistu, o ta valtis mane dar labiau užsupo. Savijauta po tokio „smagaus“ apsilankymo wc šiek tiek pagerėjo, bet neilgam. Grįžę atgal į valtį plaukėm ieškoti kur gyvena vėžliai. Kapitonas užtikrintai šoko į vandenį, kad visi paskui jį plauktų iš paskos ieškoti vėžlio. Man jau jokie vėžliai neįdomūs, kaip tik greičiau pasiekti lovą. Tadui irgi nebuvo didelio noro kartu plaukti paskui kapitoną iškart po maisto. Ir visai neapsiriko - visi sušoko atgal, nes mažos medūzos pradėjo visus dilginti. O jų buvo labai daug, matėsi iš po apatinio valties stiklo. Greitai palikome tą vietą ir plaukėme į paskutinį tašką.

   Paskutinis taškas nenuvylė žmonių, nes jame pamatė daug vėžlių. Grįžę į krantą aš tiesiu taikiniu į namus ir į lovą. Pramiegojau visą likusį vakarą, o kur Tadas buvo tegu jis ir pasisako, nes žinau, kad jo vakaras užsibaigė geriau negu mano J

   Tadas: Ką gi, Kristinai reik ramybės, tai aš jai netrukdau. Pasižiūriu į žemėlapį ir nusprendžiu nueiti vienas romantiškai pažiūrėt saulėlydžio. Kadangi reik pereiti į vakarinę salos pusę, nusprendžiu eiti ne pakrante, o siauru takeliu nukirsdamas kampą. Ir iškarto įsitikinu, kad visos grožybės yra turistų pusėje. Vos 50 m. nuo mūsų svečių namų šiukšlių krūvos, medžiai iškirsti, kelios lūšnelės valkataujančių vietinių. Štai tau ir egzotika. Šiukšlių turbūt niekas iš čia neveža,o degina vietove.  Šioj atkarpoj patiko tik arklių ferma, galima išsinuomoti arkliuką ir pajodinėti pakrante. Būsų super, bet brangoka – 300000IDR ir jodinėti nemoku taip, kad jausčiau malonumą.

   Gili Travangan sala nėra plokščia kaip kitos dvi Gili salos. Viduryje salos pūpso kalva, nuo kurios atsiveria salos vaizdas bei matomos jos kaimynės. Užsiropščiau ant aukščiausios salos vietos tam, kad pamatyčiau gražią panoramą ir šiip dėl sportinio intereso. O vėliau nusileidau link vakarinės pakrantės, kur įrengti saulėlydžio stebėjomo taškai, galima prisėsti ir gurgšnoti vietinį "Bintang" alutį. Saulėlydis buvo puikus - baltas smėliukas, laukinis pliažas, raudonas dangus ir jau dvi savaites stovintis didelis krovininis laivas.
   Sutemus atėjo laikas vakarienei, kuri jau buvo suplanuota vakar. Svečių namų savininkas daro bendrą vakarienę, kurios metu visi susėda ant žemės ir valgo jų pagamintą maistą. Tiesa, gan neįprasta buvo valgyti su rankomis žuvį, ryžius ir daržoves, bet mano skrandis atlaikė. Buvo šviežias maistas, skanus alus ir puiki kompanija. Kiti vėliau patraukė į bariuką pratęsinui, o aš grįžau pas Kristiną, kuri jau jautėsi daug geriau.

Foto čia...

43 - oji kelionės diena. Gili Travangan.

   Tadas: Iš pat ryto keliaujame į prieplauką ir nusiperkam bilietą į kitą salą Gili Travangan, kaina 30000 IDR vienam.  Atrodo tarp salų atstumas mažas, bet kol sutalpina visus keleivius , kol šokinėdamas per bangas pasiekia kitą krantą užtrunka apie 1 val.  Kitame krante jau mūsų laukia Krisas, draugiškasis šveicaras, su kuriuo susitarėm susitikti šioje saloje. Kad jis draugiškas ir paslaugus įrodė dar kartą, nes pasitikęs palydėjo iki svečių namų, kuriuos surado mums jau prieš tai. Puiku, susiruošiam ir keliaujam į pliažą, kur dieną leidžiam lygiai taip pat kaip ir vakar – lepinamės Saule, valgom vietinį maistą ir snorkelinam.

Kas gali būti geriau, viskas vienoj vietoj, o dar ir vėžlys į pliažą atplaukė, tai visai dieną praskaidrino. Šiaip vėžlių nerekomenduojama liesti, nes galima juos išgąsdinti, bet šis buvo draugiškas, leido kelis kartus paliečiamas ir plaukiojo toliau kartu su mumis.

Nerealus jausmas plaukioti šalia vėžlio...

   Vakare suradom turistų mėgimą kavinę, kur galima paragauti skanios žuvies. Kainos nemažos kaip Indonezijoj, bet užtat yra nemokamas salotų baras. Užsisakius pagrindinį patiekalą, galima salotom skanauti kiek tik širdis geidžia. Tai kol iškepė mūsų žuvytę, mes jau prisiragavom visokiausių mišrainių, makaronų ir pasiilgtų bulvyčių folijoje. Už pagrindinį patiekalą sumokėjom 70000 IDR kiekvienas.  Puiki diena su puikia dienos pabaiga. Kritom į lovą tik grįžę ir net nepastebėjom kaip užmigom su rūbais.

Foto čia...

42 - oji kelionės diena. Gili Air.

   Tadas: Naktis praėjo puikiai neskaitant kelių didžiulių driežų mūsų kambaryje ir neaiškių gigantiškų vabzdžių atskridusių per lauko tualetą.  Be to šįkart prikėlė ne gaidžio giesmė, bet Geko driežas įsitaisęs ant mūsų stogo ir užgiedojęs porą kartų savo giesmę.

   Diena buvo karšta, dėl to atsijungėme nuo viso pasaulio gulėdami pavėsyje pagrindiniame pliaže ir kartais įšokdami į vandenį. Snorkelingas galimas nuo pat kranto, tiesiog pliaže, žuvų daug, visos spalvingos ir didelės.

Tiesiog prisitaikėm prie aplinkos, nes ten sustojęs laikas. Mes taip ir nepastebėjom, kaip atėjo vakaras. Pasivaikštinėdami pakrante tradiciškai palydėjom Saulę.

Vėl puiki vakarienė ir ankstyvas miegas. Miegoti čia einam apie 10 val., nes temsta anksti ir įpratom anksti keltis, tad vakare akys pačios merkiasi. Ryt pajudėsim jau kitur...

Foto čia...

41 - oji kelionės diena. Gili Air sala. Susitinkam su lietuvių kompanija. Visiškas relaksas.

Tadas: 6 valandą ryte mūsų  jau laukia maršrutinis autobusas, nuvešiantis mus tiesiai iki kelto. Maršrutiniai autobusai skirti praktiškai tik turistams, nes vietiniu transportu norint nuvažiuoti iki kelto reiktų gal 4 kartus persėsti ir neaišku , kada nuvyktum ir su kokia kompanija važiuotum ( pasitaiko ir ožkų ir vištų). Sutaupyti galima, bet kol kas nesame atsilikę nuo planuoto biudžeto, tad galime sau leisti prabangą. Tiesą pasakius mūsų laukia ne autobusas, o tiesiog mašina, nes šiandien tik mes važiuojam į tą pusę. Puiku, jokių kamščių, lekiam palei jūros pakrantę Saulei kylant, lenkiam pavienius motorolerius, karts nuo karto pravažiuojam per  vietinį turgų, kuriame gyvenimas verda  kaip pas mus Akropolyje prieš Kalėdas . Rytoj pas juos didžiausia religinė šventė metuose, tad visi perka kiek tik gali. Dėl to šiek tiek  gailimės, kad išvykstam, nes daug įdomių dalykų pamatytume.  Už valandėlės atsiveria aukščiausias Bali salos ugnikalnis, kurio aukštis net 3300 m. Žvalgausi ir suprantu, kad dar daug ko čia nepamatėm ir ateityje  čia tikrai sugrįžčiau.

   Uoste pamatome motorinį keltą ir apsidžiaugiam – nebereikės trankytis per bangas. Keltas visiškai naujas, didelis ir saugus.  

Tačiau kai pradėjom dideliu greičiu šokinėti per bangas buvo šiek tiek baimės, kėlėmės apie valandą.

   Ir štai mūsų išsvajotas Gili. Tai trečia vieta pagal turistų srautą visoj Indonezijoj, ypač jaunimas dažnai kartoja šį pavadinimą. Gili salos yra trys, jos išsidėsčiusios šalia salos Lombok šiaurės vakarų pusėje. Pradžiai keliamės į Gili Air, nes ten mūsų laukia lietuviai Vaidas, Rasa ir Lina. Apsistojame namuke beveik  ant jūros kranto su atviru tualetu. Mokėsim 200000 IDR dienai ir gausim pusryčius.  Teko eiti skersai per visą salą su kuprinėm, užtrukom apie pusvalandį, bet Kristinai buvo sunku nešti, kadangi matė daug pravažiuojančių arkliukų tempiamų vežimų.  Pačioj saloj motoroleriai uždrausti, tad arkliai  yra pagrindinė varomoji jėga Be to, čia daug dviračių, tačiau su jais mažai kur nulėksi ir greičiau įklimpsi į smėlį ir turėsi daugiau vargo.  Saloj dar draudžiama auginti šunis, tik nežinau dėl ko.

   Įsikūrėm atokiam paplūdimyje, kur tikimės robinzoniškų atostogų. Ir tikrai, tu gali visą dieną pragulėti ir nieko neveikti, tiesiog spoksoti į jūrą ir kepintis saulėje.  Salos viduryje yra kaimukas, kur gali pamatyti jų gyvenimą – senus namukus, mažus ūkius, mažas parduotuvėles ir kavinukes.  Sala pragyvena iš turizmo, o žvejyba ir palmių auginimas lieka antroj vietoj. Tiesa, palmės čia praretėjusios, patys matėme kaip vieną palmę nupjovė ir vakare liko tik malkų krūvelė. Bet skųstis negalime, nes  gavome po didžiulį kokosą nuo tos palmės .

Vietiniai irgi čia nupušę iš neturėjimo ką veikti.

   Visa lietuvių kompanija pavalgom vakarienę žuvies restorane. Sumokam gan nemažą sumelę  260000 IDR , bet maistas buvo labai skanus , sukertam po žuvį, vėliau išgeriam alučio prie jūros ir atsisveikinam. Mat rytoj lietuviai keliauja namo, mes šiek tiek pavydim, nes jau jaučiam namų ilgesį, o jie mums pavydi, nes atostogų buvo per mažai. 

   Grįžę į savo namuką sutinkam kambariokų. Dabar jau aišku, kas dienos metu pridarė mums į lovą.

Foto čia...

40-oji kelionės diena. Apžvalgom Bali lankomiausias vietas

Kristina: Po vakarykščio nardymo nugara šiąnakt degte degė. Nusprendėm, kad šiandiena slėpsimės nuo Saulės arba bandysim jos išvengti, o geriausia išeitis - motoroleris. Planas kriokliai, kalnų ežerai, šventykla, turgus ir braškių desertas. :)

   Apsirengėm taip, kad kuo mažiau mus galėtų lepinti Saulė. Pirmoji mūsų stotelė buvo - kalnų krioklys. Kilo noras išsimaudyti po kriokliu, bet prisiartinus greitas noras išnyksta, nes vanduo labai šaltas.

  Antroji stotelė- panorama į kalnų ežerus. Trys ežerai išsidėstę kalnų krateriuose, viename iš jų įsikūrusi lankoma šventykla- Pura Ulun Danu Bratan.

Danau Buyan

  Trečioji stotelė - šventykla ant ežero kranto. Atrodo gražiai, bet nėra labai įspūdinga kaip tikėjomės. Įėjimas į teritoriją kainavo mums po 30 000 IDR kiekvienam.

Pura Ulun Danu Bratan

  Ketvirtoji stotelė buvo pati saldžiausia. Kadangi šiame regione aplink kalnus auginamos braškės, užsukom į desertų kavinukę, kur beveik viską galima užsisakyti iš braškių, niam, niam, niam..... :)

"Strawberry stop" kavinė

  Penktoji stotelė - turgus, bet kainos užkeltos, nieko nepirkom apsisukom ir važiavome link namų. Grįžę į Lovina miestelį užėjome papietauti pas vietinę moterytę, kuri skaniai gamina valgyti. Buvo taip karšta, kad iki pilnos laimės man trūko tik miego. Kritau į lovą nusnausti, o Tadas tuo metu išvarė prie baseino (nežinau ką jis ten veikė). Kai prabudau varėm pirkti vaisių, kuriuos nusinešėm prie jūros ir suvalgėm.. Palydėjom Saulę ir atėjo metas vakarienei. 

   Rytoj kelsimės anksti, todėl daug neišsiplėsiu, Tadas jau miega, o aš kaip pelytė po šluota sėdžiu prie kompiuterio.Mūsu planas - Gili sala. Manau laukia smagi kelionė!.. :)

39 - oji kelionės diena. Pulau Menjangan. Snorklingas, kepinimasis saulėje.

Tadas: Kelionę į Menjangan salą jau užsisakėm vakar. Buvom prispausti vieno ale PADI dirbančio žmogaus ir kaip supratom sukčiaus. Pradinę kainą siūlė 77 EURO, po to nuleido iki 60 EURO žmogui. Šiaip paėmus kaina tikrai išgąsdino, nors įskaičiuota visos dienos kelionė su pietumis, įrangos nuoma, nardymu. Kai griežtai atsisakėm , kaina labai greit pradėjo kristi, vyrukas vis grįždavo su nauju pasiūlymu, kol galiausiai kaina nusmuko iki 20 EURO. Iš principo iš jo nepirkom, vien dėl to, kad taip norėjo apgauti. Už tą pačią kainą įsigijom iš pačio PADI nardymo centro. Kelionė iki salos užtruko apie 1,5 val. su linksmais ir paslaugiais nardymo instruktoriais, kurie mielai paaiškina viską ir pakelia nuotaiką su savo juokeliais visam mikroautobusiukui. Mūsų keliavo 9 : australai, prancūzai ir žinoma lietuvaičiai :)  Stojome dviejose vietose , atrodo mažokai, bet užteko pasiplaukioti, nes neįpratusiems nuovargis  pradėjo jaustis. Tarp nardymų darėm pietų pertraukėlę, maistas užsakytas pagal išankstinius pageidavimus, tad mes gavom nudlų su kola. Išlipę į krantą nustebome pamatę tokį vaizdelį.

Elnių porelė atėjo atsivėdinti jūros vandenyje. Atsistoja ir stovi, mėgaujasi akimirka, žinoma visi turistai apstojo su savo kamerom, bet jie jau turbūt įpratę ir kartais gauna maisto. Man sunku įsivaizduoti, kaip su tokiu kailiuku gali ištverti karštį, kuris čia būna apie 30 laipsnių.

Nardydami prisižiūrėjome įvairiaspalvių žuvyčių  ir koralų, bet vėžlio nematėme ( kartais pasitaiko čia jį pamatyti). Tikimės , kad kitur pagaliau jį išvysime. 

Pagaliau galėjau išbandyti savo gimtadienio dovaną, kuri veikia puikiai ir mano kamera liko sausutėlė. Dovanos autorė nuotraukoj pozuoja su jūros žvaigžde . Sandarus įdėklas fotoaparatu leidžia fotografuoti 5 metrų gylyje, kadangi nardyt nesiruošiu, snorklingui pats tas. Be to norint nerti giliau, galima fotoaparatą išsinuomoti už 18 USD. 

Tokių jūros žvaigždžių ten pilna ir įvairiausių dydžių.

Likom patenkinti , pavalgydinti ir pilni įspūdžių.






VISOS FOTO ČIA

38-oji kelionės diena. Pasitinkam rytą su delfinais.

Kristina: Lauke dar tamsu, o mums jau reikia keltis. Varge, kaip būna sunku išsiridenti iš lovos.. Pasiruošiam per 15min., mūsų ateina pasitikti valčių vadybininkas, kuris palydi mus iki valties su kuria plauksim į jūrą. Paplūdimys pilnas žmonių, visi skuba išplaukti. Duoda gelbėjimosi liemenes lipam trise į valtį -mes dviese ir vairuotojas. 

Sunrise

   Saulei tekant dangus nusidažė įvairiomis spalvomis taip plaukiant jūroje pasitikom Saulę.Valtyje vietos mažokai, nes valtelė sukonstruota labai kompaktiškai. Du bambukai iš šonų ir motoriukas. Tokių valtelių buvo pilna jūra. Pagalvojom, kad nematysim mes jokių delfinų, jie juk protingiausi žinduoliai gali išgirsti motoro garsą ir slėptis nuo mūsų, bet valčių vadybininkas mums davė žodį. Nuplaukėm giliau į jūrą , priartėjom prie kitų valčių dairomės į vieną ir į kitą pusę, kai vairuotojas rodo pirštu. Štai, čia! Aš jau spiegiu Tadui balsu, kad greičiau - fotografuok, pažiūrėk kokie gražuoliai!!!

Delfinai

Mūsų vairuotojas kai mato delfinus iš tolo, spaudžia gazą ir bando priartėti. Motoro garsas išgąsdina juos ir jie paneria į gilumą, kadangi valtys užstoja jiems kelią. Buvo juokinga šiek tiek, nes visi vairuotojai taip daro - pamato ir spaudžia, o kai priartėjam- nieko. Daugiausiai iš tolo stebėjom, bet buvo momentų kai prie pat valties opa ir iššoko vienas gražuolis, gaila nespėjom iš tos nuostabos nuspausti fotoaparato mygtuko, nes jie tokie vikrūs :)

Pabuvom apie keletą valandą jūroje- stebėjom, laukėm ir žvalgėmės aplinkui kur delfinai. Buvo labai smagu, daug sukėlė emocijų. Mes pirmą kartą matėm juos iš taip arti. 

Grįžom į krantą, dar pakeliui teko apsiginti įvairių prekeivių, kurie seka tau iš paskos ir prašo iš jų ką pirkti. Papusryčiavome ir kritom atgal į lovą išmiegojom beveik iki pietų. Nusprendėm, kad šiandiena nieko neveiksim diena - be jokio plano. Prabudę nuėjom į paplūdimį, kuris tapo visiškai kitoks negu buvo prieš tai. Visi baltai apsirengę, muša būgnais, dainuoja vyksta ceremonija mėnulio pilnačiai paminėti.

   Vakarėjant, radom baseiną netoli namų, pasirodo ir mes jame galime maudytis tai pavyko sužinoti iš kaimynų. Pasaka, nes apie baseiną prieš tai galėjom tik pasvajoti... :)

 

Prie baseino

Diena taip ir praėjo niekur neskubant ir nieko neveikiant. Rytojui užsisakėm išvyką su transportu ir  pietumis - lėksim panardyti. Laukia naujos jūros gelmių paslaptys, o apie jas rytoj. Labanakt. :)

Flipper :)

 

FOTO ČIA!