41 - oji kelionės diena. Gili Air sala. Susitinkam su lietuvių kompanija. Visiškas relaksas.

Tadas: 6 valandą ryte mūsų  jau laukia maršrutinis autobusas, nuvešiantis mus tiesiai iki kelto. Maršrutiniai autobusai skirti praktiškai tik turistams, nes vietiniu transportu norint nuvažiuoti iki kelto reiktų gal 4 kartus persėsti ir neaišku , kada nuvyktum ir su kokia kompanija važiuotum ( pasitaiko ir ožkų ir vištų). Sutaupyti galima, bet kol kas nesame atsilikę nuo planuoto biudžeto, tad galime sau leisti prabangą. Tiesą pasakius mūsų laukia ne autobusas, o tiesiog mašina, nes šiandien tik mes važiuojam į tą pusę. Puiku, jokių kamščių, lekiam palei jūros pakrantę Saulei kylant, lenkiam pavienius motorolerius, karts nuo karto pravažiuojam per  vietinį turgų, kuriame gyvenimas verda  kaip pas mus Akropolyje prieš Kalėdas . Rytoj pas juos didžiausia religinė šventė metuose, tad visi perka kiek tik gali. Dėl to šiek tiek  gailimės, kad išvykstam, nes daug įdomių dalykų pamatytume.  Už valandėlės atsiveria aukščiausias Bali salos ugnikalnis, kurio aukštis net 3300 m. Žvalgausi ir suprantu, kad dar daug ko čia nepamatėm ir ateityje  čia tikrai sugrįžčiau.

   Uoste pamatome motorinį keltą ir apsidžiaugiam – nebereikės trankytis per bangas. Keltas visiškai naujas, didelis ir saugus.  

Tačiau kai pradėjom dideliu greičiu šokinėti per bangas buvo šiek tiek baimės, kėlėmės apie valandą.

   Ir štai mūsų išsvajotas Gili. Tai trečia vieta pagal turistų srautą visoj Indonezijoj, ypač jaunimas dažnai kartoja šį pavadinimą. Gili salos yra trys, jos išsidėsčiusios šalia salos Lombok šiaurės vakarų pusėje. Pradžiai keliamės į Gili Air, nes ten mūsų laukia lietuviai Vaidas, Rasa ir Lina. Apsistojame namuke beveik  ant jūros kranto su atviru tualetu. Mokėsim 200000 IDR dienai ir gausim pusryčius.  Teko eiti skersai per visą salą su kuprinėm, užtrukom apie pusvalandį, bet Kristinai buvo sunku nešti, kadangi matė daug pravažiuojančių arkliukų tempiamų vežimų.  Pačioj saloj motoroleriai uždrausti, tad arkliai  yra pagrindinė varomoji jėga Be to, čia daug dviračių, tačiau su jais mažai kur nulėksi ir greičiau įklimpsi į smėlį ir turėsi daugiau vargo.  Saloj dar draudžiama auginti šunis, tik nežinau dėl ko.

   Įsikūrėm atokiam paplūdimyje, kur tikimės robinzoniškų atostogų. Ir tikrai, tu gali visą dieną pragulėti ir nieko neveikti, tiesiog spoksoti į jūrą ir kepintis saulėje.  Salos viduryje yra kaimukas, kur gali pamatyti jų gyvenimą – senus namukus, mažus ūkius, mažas parduotuvėles ir kavinukes.  Sala pragyvena iš turizmo, o žvejyba ir palmių auginimas lieka antroj vietoj. Tiesa, palmės čia praretėjusios, patys matėme kaip vieną palmę nupjovė ir vakare liko tik malkų krūvelė. Bet skųstis negalime, nes  gavome po didžiulį kokosą nuo tos palmės .

Vietiniai irgi čia nupušę iš neturėjimo ką veikti.

   Visa lietuvių kompanija pavalgom vakarienę žuvies restorane. Sumokam gan nemažą sumelę  260000 IDR , bet maistas buvo labai skanus , sukertam po žuvį, vėliau išgeriam alučio prie jūros ir atsisveikinam. Mat rytoj lietuviai keliauja namo, mes šiek tiek pavydim, nes jau jaučiam namų ilgesį, o jie mums pavydi, nes atostogų buvo per mažai. 

   Grįžę į savo namuką sutinkam kambariokų. Dabar jau aišku, kas dienos metu pridarė mums į lovą.

Foto čia...