44 - oji keliuonės diena. Gili Travangan.

Kristina: Iš pradžių kaip prasidėjo mūsų diena. Ryte prabudusi iškart pajutau, kad kažkas negerai man su savijauta iš po vakar, nes pusryčiaujant blynelis su bananais manęs visai nežavėjo. Susiruošiam ir einam pas mūsų draugus šveicarus, kurie gyvena visai šalia mūsų. Vakar jau buvome užsisakę visos dienos kelionę skirta nardymui aplankant visas Gili salas.  Taigi einame kartu su jais link paplūdimio, kur mūsų laukia valtis su kitais turistais.

   Savijauta mano pradėjusi įgauti pagreitį, dėl to paprašiau Tado, kad atšauktų mūsų kelionę, nes skausmas skrandyje pradėjo riesti mane dar labiau. Aišku, kad taip ir padarė, nes matė, kad man tikrai negerai. Bet.. Visos sumos negražino, kadangi jau reikia tuoj išplaukti. Tiek to, jeigu jau sumokėjom reikia rizikuoti, kas bus tas bus. Nusprendėm plaukti. Valtis prigrūsta tiek žmonių, kad nėra kur atsisėsti, bet pamatę turbūt mano rūstų veidą greitai susispaudė, kad galėtume sutilpti. J Pirmoji sustojimo stotelė buvo prie Gili Meno salos krantų. Visi suskubo nerti į vandenį, o aš ne. Su manimi valtyje buvo dar trys merginos, kuri viena iš jų iššokusi į vandenį suskubo grįžti atgal, nes nelabai mokėjo gerai plaukti. Kita sėdėjo su gelbėjimosi liemene ir nusprendė niekur nešokti, o trečia tiesiog gerėjosi vaizdais iš viršaus, mat apatinė valties dalis - su stiklu, pro kurį gali matyti, kas po tavimi plaukioja. Po 30 minučių visi grįžo atgal.

   Antroji stotelė buvo prie Gili Air salos kranto. Sukaupiau savyje jėgas ir nusprendžiau šį kartą šokti į vandenį ir aš, nes davė į rankas man batono gabalėlį pamaitinti žuvytes. Žuvyčių aplink tiek daug vienoje vietoje, atrodo, kad jos jau būtų išdresiruotos čia atplaukti papusryčiauti iš turistų. Jos jau tokios drąsios, kad po vandeniu valgo tiesiai iš rankų. Neįtikėtina!

   Trečioji stotelė- pietūs Gili Air saloje. Beplaukiant į krantą pradėjo stipriai lyti, galėjom šiek tiek atsigaivinti po gaiviu lietumi. Visi išlipę bėgo į vieną tą pačią kavinę. O ten ir prasidėjo..  Kavinės tualetas man buvo lankomiausia vieta, nes viskas ėjo ir per viršų ir per apačią J Man rodos apsinuodijau vakarykščiu maistu, o ta valtis mane dar labiau užsupo. Savijauta po tokio „smagaus“ apsilankymo wc šiek tiek pagerėjo, bet neilgam. Grįžę atgal į valtį plaukėm ieškoti kur gyvena vėžliai. Kapitonas užtikrintai šoko į vandenį, kad visi paskui jį plauktų iš paskos ieškoti vėžlio. Man jau jokie vėžliai neįdomūs, kaip tik greičiau pasiekti lovą. Tadui irgi nebuvo didelio noro kartu plaukti paskui kapitoną iškart po maisto. Ir visai neapsiriko - visi sušoko atgal, nes mažos medūzos pradėjo visus dilginti. O jų buvo labai daug, matėsi iš po apatinio valties stiklo. Greitai palikome tą vietą ir plaukėme į paskutinį tašką.

   Paskutinis taškas nenuvylė žmonių, nes jame pamatė daug vėžlių. Grįžę į krantą aš tiesiu taikiniu į namus ir į lovą. Pramiegojau visą likusį vakarą, o kur Tadas buvo tegu jis ir pasisako, nes žinau, kad jo vakaras užsibaigė geriau negu mano J

   Tadas: Ką gi, Kristinai reik ramybės, tai aš jai netrukdau. Pasižiūriu į žemėlapį ir nusprendžiu nueiti vienas romantiškai pažiūrėt saulėlydžio. Kadangi reik pereiti į vakarinę salos pusę, nusprendžiu eiti ne pakrante, o siauru takeliu nukirsdamas kampą. Ir iškarto įsitikinu, kad visos grožybės yra turistų pusėje. Vos 50 m. nuo mūsų svečių namų šiukšlių krūvos, medžiai iškirsti, kelios lūšnelės valkataujančių vietinių. Štai tau ir egzotika. Šiukšlių turbūt niekas iš čia neveža,o degina vietove.  Šioj atkarpoj patiko tik arklių ferma, galima išsinuomoti arkliuką ir pajodinėti pakrante. Būsų super, bet brangoka – 300000IDR ir jodinėti nemoku taip, kad jausčiau malonumą.

   Gili Travangan sala nėra plokščia kaip kitos dvi Gili salos. Viduryje salos pūpso kalva, nuo kurios atsiveria salos vaizdas bei matomos jos kaimynės. Užsiropščiau ant aukščiausios salos vietos tam, kad pamatyčiau gražią panoramą ir šiip dėl sportinio intereso. O vėliau nusileidau link vakarinės pakrantės, kur įrengti saulėlydžio stebėjomo taškai, galima prisėsti ir gurgšnoti vietinį "Bintang" alutį. Saulėlydis buvo puikus - baltas smėliukas, laukinis pliažas, raudonas dangus ir jau dvi savaites stovintis didelis krovininis laivas.
   Sutemus atėjo laikas vakarienei, kuri jau buvo suplanuota vakar. Svečių namų savininkas daro bendrą vakarienę, kurios metu visi susėda ant žemės ir valgo jų pagamintą maistą. Tiesa, gan neįprasta buvo valgyti su rankomis žuvį, ryžius ir daržoves, bet mano skrandis atlaikė. Buvo šviežias maistas, skanus alus ir puiki kompanija. Kiti vėliau patraukė į bariuką pratęsinui, o aš grįžau pas Kristiną, kuri jau jautėsi daug geriau.

Foto čia...