79 - oji kelionės diena. Chiang Mai pasiektas.

Tadas: Pratęsiam savo kasdieninius persikėlimus ir šį kartą pasiekiam pagrindinį šiaurinio Tailando miestą - Chiang Mai. Lyginant su Bankoku, čia ramiau ir daugiau žalumos, o aplinkui esantys nedidukai kalnai suteikia dar labiau žavesio. Beje šios kalvos - tai Himalajų kalnyno pradžia. Su aplinkiniais rajonais čia gyvena daugiau nei 1 milijonas žmonių, dėl to čia jaučiama didmiesčio dvasia. Čia gausu emigrantų ir miestas labai kosmopolitiškas.Miestas turi savotišką mažai paliestą šarmą, nes iki 1920 metų jį buvo įmanoma pasiekti tik dramblių takais arba sudėtingais upių takais. Miesto senamiestis turi kvadratinę formą ir yra aptvertas gynybine siena bei apjuostas kanalu. Viduje jo yra daugiau nei 30 šventyklų, kuriose galima rasti Birmos, Šri Lankos ir tailandietiškų detalių

78 - oji kelionės diena. Tailando istorijos lopšys - Sukhothai

Tadas: Džiaugiamės , kad aplankėm Phitsanulok  ir esame laimingi, kad jį paliekame, nes daugiau čia nebėra ką veikti. Smagu, kad šiandiena kelionė iki kitos vietos truks tik 1 val, bet dar iki autobusų stoties teko važiuoti su taksi – tuk tuku, nes stotis randasi apie 3 km už miesto. 60B ir mus nuveža iki kuklios autobusų stoties, kur sumokame po 60B už autobuso bilietus ir esame skubiai pasodinti į gan patogų autobusą. Tikėjausi važiuoti per vingiuotus kalnų takelius, bet važiavome gana tiesiu kelių juostų keliu. Kelionė nebuvo sunki, nors ir važiavome 6 valandas. Tik įvažiavę į Sukhothai miestelį pamatom skirtumą, nes čia krūvos turistų, aplinka sutvarkyta ir pilna senovinių griuvėsių. Ne veltui tai lankomiausia Tailando istorinė vieta. Miestelis čia mažas, tad nakvynę susiradom labai greitai. Šiandien miegosime prabangiame kambaryje su kondicionieriumi, iš kurio kondensatas bėgte bėga.  Bet šitas problemas greitai užmirštame, nes esame labai gražioj vietoj, su  gilia istorija ir turinčioj kažką tokio.

Wat Mahathat

77 - oji kelionės diena. Toliau į šiaurę. Phitsanulok

Tadas: Kadangi pietuose dar galime gauti lietaus, judame toliau į šiaurinę Tailando dalį. O ką kitko galima ten pamatyti , jei ne šventyklas ir istorinius griuvėsius. Tiesiai į Chiang Mai nevažiuojame, nes nemėgstame labai ilgų kelionių, o ir pakeliui galima kažką įdomaus pamatyti. Pasirenkame maždaug pusiaukelėje esantį Phitsanulok miestelį, iš kurio kitą dieną važiuosime į istoriškai labai svarbų miestą – Sukhothai.

76-oji kelionės diena. Senoji Tailando sostinė- Ayutthaya

Kristina: Kai universitete studijavau apie civilizacijas, visada troškau pamatyti senąją Tailando sostinę – Ayutaya. Tai didelis kompleksas statinių ir griuvėsių įtrauktų į Unesco pasaulio paveldo sąrašą. Pagaliau išaušo ši diena ir mes keliaujame būtent ten.

75 – oji kelionės diena. Bankoko šventyklų lankymas

Tadas: Vakar išbandyta kavinė taip patiko, kad renkamės ją ir šiandien papusryčiauti, gal net ir vakare ateisim dar. Skanu, pigu ir visai šalia mūsų viešbutuko. Tiesa, visai padorią nakvynę čia galima rasti už 600B ( apie 47 lt ) , o jei tenkina kuklus kambarys su ventiliatorium ir su bendru dušu, galima ir už 300B rasti.

74 – oji kelionės diena. Pirmoji diena Tailande.

Tadas: Penkių valandų skirtumas tarp Australijos ir Tailando jaučiasi iš pat ryto, nes pabudau anksti, nors visas Bankokas dar miega po vakar linksmybių. Išėję į gatvę vėl pajuntame švelnų gatvių dvoką , prie kurio vėl teks priprasti. Jokių planų kol kas neturim, laisvas laikas, o po to planuosimės ką norime nuveikti šioje šalyje. Žinoma prieš tai jau domėjomės kas ir kaip, tik reik susidėliot viską į vietas.  Papusryčiavę pasižvalgom po gatves, nusiperkam vieną kitą niekutį ir nusprendžiam pasinaudoti labai patogiu vietiniu transportu upe. Labai lengva aplenkti miesto kamščius ir pasigrožėti aplinka. Kiek mačiau yra dviejų rūšių maršrutiniai laiveliai. Pigesni būna sausakimši ir kainuoja  15  Tailando batų ( apie 1,3 lito ),

kiti dvigubai brangesni, didesni ir tuštesni.Galima užsisakyti ir privatų taxi , kas kainuotų apie 1000B.

73 - oji kelionės diena. Didelis šuolis atgal link Lietuvos. Tailandas

Tadas: Pasiekę Sidnėjų tuo pačiu atsidūrėme tolimiausiame šios mūsų kelionės taške  nuo Lietuvos. Bet laikas jį palikti, kad ir trumpai čia pabuvojome. Ši diena skirta oro uostų lankymui, "Air Asia " lėktuvų išbandymui bei lėktuvų virtuvės ir oro uostų maisto degustavimui. 

   Išvada tokia, kad kad ir kokie dideli bebūtų Kuala Lampūro ir Bankoko oro uostai savo švara ir kokybe nusileidžia Sidnėjaus. O abu "Air Asia" lėktuvai vėlavo, o paskutiniam kilo problemų su durimis, nes reikėjo pusvalandį laukti, kol jas atidarė. Maistas azijietiškas, bet porcijos miniatiūrinės, o Kuala Lampūro oro uoste dauguma kavinių nežino kas yra kreditinė kortelė, tad teko pasikaustyti kantrybe.  Kainų skirtumas labai nudžiugino, nes kelionė su metro iki oro uosto Sidnėjuje kainavo 32 AUD abiem, o Bankoke su taksi atvykom iki centro tik už 20 lt. Kambarį užsisakėm turbūt pačioj triukšmingiausio gatvėj ( taip ir būna užsakant internetu ), bet miegas nugalėjo, kritom kaip lapukai. Ryt laukia nauji įspūdžiai. O užsimerkęs jau sapnuoju vietinius patiekalus, oro uostų dieta daro savo :)

72 – oji kelionės diena. Kelios akimirkos Sidnėjuje.

Tadas: Vargais negalais po 12 valandų sėdėjimo autobuse  pasiekėme Sidnėjų. Atvykome ryte, kad rytas tai nepasakyčiau, nes man rytas asocijuojasi su saldžiu rąžymusi lovoje. O dabar abu susiraukę, susivėlę ir dar visokie kitokie nužingsniavome iki svečių namų. Tokiom nuotaikom net Sidnėjus pilkas atrodė. Gavom puikų kambarį ir nuostabius tylius kambariokus ( šį kartą tik du ), dėl to galėjom tiesiu taikiniu krist į lovas ir pramiegoti pusę dienos.  Taigi, turėjome tik  dieną Sidnėjuje ir pusę jos praleidom kambaryje, o kai išėjome laukan ir niauktis pradėjo. Buvom pasiilgę rytietiško maisto, o mes apsistojome netoli kiniečių kvartalo. Pasinaudojom šiuo puikiu sutapimu ir suvalgėm po didelę lėkštę sriubos.

   Dangus visiškai apsitraukė tamsiais debesimis, bet reik pamatyt bent jau pagrindinį miesto objektą. Dėl to pėstute pasivaikščiodami per parkeliu nueinam iki Sidnėjus uosto, kur gaunam lietaus ir pasislepiam Sidnėjaus operos namuose. Vieta tikrai graži, tad pralaukiame , kol lietus baigsis. Galėjome per tą laiką apžiūrėti operos namus iš vidaus. Tuo metu vyko kažkoks teatras, visi žmonės pasipuošę, taurės tik skamba baruose.  Pagaliau galėjome iškišti savo nosytes ir į lauką, bei pasigrožėti aplinka. Net nežinau, kas paliko didesnį  įspūdį – ar operos namai ar Sidnėjaus tiltas. 

 Be to dar ir atsigręžus atgal gali gėrėtis dangoraižiais, kurie atsispindi vandenyje.

  Visą savo planuotą Australijos biudžetą jau viršijome, tad į barą atsisveikint su Australija nėjome, tuo labiau žinojome, kad sekančioj šalyje galėsime daug daugiau sau leisti. Pats miestas priminė Amerikietišką didmiestį su plačiom gatvėm, dangoraižiais ir kostiumuotais ofiso darbuotojais vaikštinėjančiais po darbo. Žinau, kad čia sugrįšiu dar kažkada, tad nesigailiu šia trumpa akimirka mieste.

   Išvažiuodamas į kelionę girdėjau daug kritikos apie Australiją, būtent, kad čia nėra ką pamatyti - tik sausas išdžiuvusias dykumas, naujus miestus be savos istorijos ir girtus aborigenus. Bet galėčiau ilgai ginčytis su visais kritikais. Atvykus iš Europos, čia atrodo visk kitaip – dideli neaprėpiami plotai (nereikia pečiais stumdytis ), čia visa gyvūnija kitokia, be to ja gali pamatyti tiesiog vaikščiodamas po parką, net gulbės čia juodos , o ne baltos, gamtovaizdis įvairus ir skirtingas nei pas mus, dangus čia visada labai mėlynas, naktys žvaigždėtos, bangos didžiulės ir plauna balto smėlio pliažus. Žmonės čia draugiški ir paslaugūs - tik sustok ir išsitrauk žemėlapi mieste, už minutės jau turėsi pašnekovą ir pagalbininką. Lietuviai visoj Europoj dirba juodžiausius darbus, o čia tie patys vokiečiai ar švedai grįžta iš darbo purvini nuo statybų dulkiu, o prancūzaitės dieną vaikšto pasipuošusios suknelėm, o vakare plauna hostelio tualetus. Pasirodo juodas darbas nebe toks ir juodas, kai daugiau pinigo gauna :)

 Man ši šalis paliko pačius geriausius įspūdžius. Vienintelis minusas – tai aukštos kainos. Tad labai gerai reik viską susiplanuoti arba kelionei skirti gana didelę sumą pinigėlių.

71-oji kelionės diena. Adelaide - Melburnas II diena

Kristina: Važiavimas tęsiasi toliau. Ankstyvą rytą nespėjus dar prabusti mes kaip lunatikai susipakuojam daiktus, pavalgom pusryčius ir vėl užmiegam autobuse. Šį kartą skubame link Ramiojo vandenyno - pasitikti Saulę tekant. Vairuotojas skuba, bet be reikalo, nes Saulės taip ir nematėm, nes buvo debesuota diena.

   Diena nusimato daug važiavimo "Great Ocean road", tai kelias kuris tęsiasi 243 kilometrų arti vandenyno pakrantės ir tai vienas iš populiaresnių Australijos lankomų objektų. Pakrantė pritraukia mėgėjus surf'inti bei mėgėjus pasigrožėti klinčių sudarytomis skulptūromis. Skulptūrų tikrai daug, bet deja jos yra greitai besikeičiančios dėl vandens, bangų, vėjo erozijos. Uoliena susisluoksniavo prieš daugelį metų iš gyvūnų liekanų, augalų, koralų, kriauklių dėl to uoliena yra porėta ir labai nestabili. Lyjant lietui iš viršaus vanduo persigraužia į uolienos vidų ir ji tampa nestabili pradeda trupėti arba atskilinėja didžiuliai luitai. Dėl to nepatariama artinti arti skardžio, nes tai pavojinga gyvybei. 

   Pirmasis mūsų susitikimas su Ramiuoju vandenyno ir pačiomis skulptūromis, kurios turi savo pavadinimus ir savas istorijas. Sustojame keliom minutėm prie "bay of island". Kadangi diena buvo apsiniaukusi ir labai vėjuota visi sušalę bėga iš autobuso spaudžia fotoaparato mygtukus ir lekia atgal. 

 

"bay of island"

   Antrasis sustojimas buvo "bay of martyrs".

"bay of martyns"

  Trečiasis sustojimas jau įdomesnis, nes galima nusileisti iki vandens lygio ir apžiūrėti kaip vanduo sugebėjo išdailinti įvairias formas, tunelius, arkas. Pavadinimas - " The Grotto".

"The Grotto"

  Ketvirtas sustojimas dar įdomesnis už kitą, nes gidas mums papasakojo pikantišką istoriją apie šią vietą pavadinimu " London bridge".

"London bridge"

   1990 metais viena porelė, o gal meilužiai ? Atvyko į svarbią konferenciją Australijoje, bet jie nutarė, kad įdomiau būtų laiką praleisti ne konferencijoje, o pasivažinėti "Great Ocean road" keliu. Porelė nusprendė nutraukti porą gerų kadrų štai šitoje vietoje (kur uoliena su arka). Jiems besimėgaujant gražiais vaizdais ėmė ir įgriuvo "London bridge" dalis, kuris jungėsi su žemynu. Atvykus žurnalistų sraigtasparniams , norintiems užfiksuoti šį įvykį, porelė ėmė slėpti savo veidus nuo kamerų. Vėliau pasirodė, kad jie tikrai meilužiai atvykę į konferenciją Melburne.

   Pakrantės kelias tikrai ilgas, tad lekiame toliau iki dviejų paskutinių sustojimų, kurie yra vieni iš pagrindinių šio kelio objektų. Vienas iš jų"Loch art george". Jau čia norisi ir ilgiau pasilikti, nepaisant didelio šaltoko vėjo. Daug stačių uolų, suformuotų vandens ir vėjo pagalba, bei mažyčiai pliažiukai traukia mūsų dėmesį. Kai stovi prie kranto, jautiesi toks mažas prieš visą tai.

Gidas papasakojo vieną istoriją, kaip netoli šių krantų sudužo vienas laivas ir išgyveno tik porą žmonių. Būtent vienas vaikinas išsigelbėjo ir išgelbėjo vieną merginą iš turtingos šeimos. Po to įvykio vaikinas tapo garsenybe ir didvyris visam gyvenimui. 

   Ir tikriausiai pagrindinis lankomas "Great Ocean Road" objektas yra "12 apaštalų".

"The Twelve Apostles"

Pirminis vietos pavadinimas buvo "Kiaulė ir paršeliai" :) Nežinau dėl ko taip pavadino, bet turbūt patys susiprotėję davė šventesnį pavadinimą. Tuo labiau, kad stačių uolų būdavo būtent 12. Sakau būdavo, nes dabar jų likę tik 8, nes erozija daro savo, o vanduo nugriauna šias didžiules uolas. 

Buvo duota mums tik 40 minučių, tad apėjom viską greitai padarydami keletą nuotraukų. Norėjosi nusileisti į apačioj esantį paplūdimį, bet reiktų čia kokios pusę dienos pasimėgauti šia vieta. Turistų čia didžiulė masė, bet vietos irgi daug, tad viens kitam nemaišo, na nebent į kadrą papuola fotkinant :) Vietą galima apžiūrėti ir sraigtasparniu. Ar verta mokėti 120 USD už 10 min skrydžio čia klausimas. Iš mūsų tokių turtuolių neatsirado.

   Atlikę šios dienos misiją ir apžiūrėję pagrindinius lankomus objektus dar užsukome į vieną parkelį, kuriame koalos sėdi medžiuose ir valgo savo vienintelį maistą - eukalipto lapus.

O aplinkui pilna įvairiaspalvių papūgų, kurios nebijo visiškai turistų ir jeigu turi vieną kitą sausainį, tai apstoja tave ir vaikšto ant galvos, pečių bei rankų. Gavome labai teigiamų emocijų. Linksmą video galite pasižiūrėti čia...

   Melburną pasiekėme pačiu laiku, nes dar turėjome porą valandų užkąsti iki naktinio autobuso į Sidnėjų. Gaila, kad taip susidėliojo laikas ir negalėsime apžiūrėti Melburno, matėme miestą tik per autobusiuko langus. Pasirodė labai gražus europietiškas miestas, kuris jau artimiausiu metu turėtų aplenkti Sidnėjų pagal gyventojų skaičių ir tapti didžiausiu Australijos miestu. Autobusu važiuosim visą naktį apie 12 valandų, tad išsimiegoti net nesitikim.

Daugiau foto čia...

70 - oji kelionės diena. Naujas ir paskutinis turas iš Adelaidės į Melburną.

Tadas: Šiandieną pradėjome paskutinį savo turą Australijoje, judėsime iš Adelaidės į Melburną. Mus pasitiko tas pats gidas , su kuriuo važiavome iš Alice Springs ir kuris mums labai patiko. Puiku! Jis iš karto visų atsiprašė dėl per ilgo vairavimo, mat agentūra sutrumpino šį turą norėdama sumažinti kainą. Normaliai reiktų 4 - 3 dienų, bet mes viską turėsime įveikti per 2 dienas. Tai ką gi, pirmyn! Praktiškai pusę dienos praleidome važiuodami, bet mes jau įpratom prie sėdėjimo autobuse. Stebėjome aplinką ir sekėme gido pasakojimus apie svarbiausius objektus. Priešpiečiaujame sustoję prie murzinos upės, kurioje visgi kažkas maudosi. Gidas paįvairindamas maisto racioną, vietoj sumuštinių nuperka grilintų viščiukų, bet vis vien tas pats batonas ir tie patys padažai. Norisi jau vėl rytietiško lengvo maisto. 

   Kraštovaizdis visiškai pasikeitė nuo centrinės Australijos dalies, ne ne nuo centrinės, gal koks 100 km prieš Adelaidę jau buvo kitoks - visur kviečiais apsėti laukai labai, tiesūs ir geri keliai - visa tai labai primena Europą. Bet Bet pervažiavus į Viktorijos valstiją prasidėjo kalvotos teritorijos, kuriose ganosi karvutės. Mūsų šios dienos pagrindinis tikslas ir yra kalvotas nacionalinis parkas vadinamas Grampians. Visur tankūs miškai, kuriuose mažai eismo, praktiškai tik kelios mašinos pravažiavo per visą dieną. Pasirodo, kad visoj šioje teritorijoje seniau gyveno dvi aborigenų gentys, kur čia seniau, tik prieš 200 metų jie buvo beveik visi išžudyti, o likusieji pasitraukė į kitas teritorijas. Patys baltieji Australai dėl to nesijaučia kalti, žinoma, ne jie tai padarė, bet tai buvo jų senelių ir netgi jų tėvų darbas. Jie jau gimė atimtoj žemėj ir laiko ją savo gimtine, bei nesiruošia jos grąžinti. Baltųjų gyvenamos vietos užima tik mažytę Australijos dalį, bet jos pačios derlingiausios ir tinkamiausios gyvenimui. Atrodytų kas čia tokio, juk europiečiai atnešė čia civilizaciją ir lengvesnį gyvenimą jiems, bet aborigenams sunku per tokį trumpą laiką pereit prie vakarų civilizacijos. Kiek mačiau filmuotos medžiagos muziejuose, dar prieš 100 metų buvo aborigenų kurie vaikščiodavo visiškai nuogi, gerdavo vandenį iš balų, kurdavo ugnį ir medžiodavo laukinius gyvūnus. Dabar norint medžioti jiems reikia leidimo iš valstybės, kad galėtų išgyventi savo žemėj.

   Ką mes veikėm Grampians nacionaliniame parke? Pirmu taikiniu nuvažiavom iki  Makenzio krioklių, kurie paliko neblogą įspūdį. Tik gaila, jog negalima ten maudytis, mat vanduo geriamas aplinkiniuose kaimeliuose.

Po to keliamės į patį viršų, kad apžiūrėtume visą parką iš viršaus.

Ir galiausiai leidžiamės į miestelį, kuriame šią naktį miegosime. Niekur dar nemačiau tiek daug kengūrų vienoje vietoje, nes jos užima visas vietas , kur žolytė žaliuoja

Ne viena kengūra atklydo ir į mūsų kiemą, prisileidžia jos tik per tam tikrą atstumą, o po to greitai nušuoliuoja tarp medžių į mišką.

Čia pavyko pamatyti ir labai retą gyvūną net ir Australijoje. Tai panašus gyvūnas į mūsų ežiuką, čia jis vadinamas echidna. Tik jis turi sterblę kaip ir kengūros ir nešioja joje vaikus. Pavyko pamatyti tik nosytę, nes jis susigūžęs slėpėsi

Gaila, kad tiek mažai pamatysim šio parko, nes dar daug čia būtų ką nuveikti. Bet laiko neturim ir rytoj judėsim toliau link pakrantės. Vanduo vienas iš didžiausių gamtos menininkų, tad žiūrėsim ką jis mums paruošęs rytoj .

Daugiau nuotraukų čia...

69 - oji kelionės diena. Adelaidė

Kristina: Nemokamas dviratis buvo toks patrauklus, kad nusprendėme juo pasinaudoti ir kitą dieną. Labai patogi susisiekimo priemonė ir iki nuomos punkto mums 2 min kelio. Šį kartą norime dar geriau pažinti patį miestą ir jo kultūrą. Nusprendžiame apsilankyti muziejuje, kuris čia irgi nemokamas ! Australijos pietų teritorijos muziejus, kuris taip pat turi nemažai prikaupęs ir aborigenų kultūros eksponatų. Muziejus buvo toks didelis ir prigrūstas eksponatų, kad net pavargome jį apžiūrinėti. Tikrai labai rekomenduoju, nes buvo labai įdomu. Muziejuje buvo visko: Australijoje, Afrikos, Antarktidos gyvūnija. Vandens pasaulis. Mineralai ir meteoritai. Dinozaurai. Australijos, Fiji, Samoa, Papua Naujosios Gvinėjos aborigenų kultūra ir jų palikimas. Net Egipto faraonai su sarkofagais. Žodžiu- visko buvo daug.

  Nusprendėm pietus pasigaminti hostelyje. Kadangi ryžiai mūsų hostelyje dalinami nemokamai, tereikėjo mums vištienos ir salotų nusipirkti. Maistas buvo gardus, kad kiti žiūrėjo ir pavydėjo mums.

  Išėjome vėl į miestą beveik tokiu pačiu maršrutu kaip ir vakar

tik praėjom pagrindinę parduotuvių gatvę, kur mums mojavo Kalėdų senelis.

Jau vitrinos, gatvės čia išpuoštos- visi laukia Šv. Kalėdų.

68 - oji krlionės diena. Adelaidė

Kristina: Kaip keista ryte nubusti be žadintuvo skambėjimo, nes visas praėjusias dienas teko naudotis žadintuvo pagalba. Vakar gidas mums rekomendavo nemokamai išsinuomoti dviratį, tą mes ir padarėm. Niekur neskubėdami einame link dviračių nuomos punkto. Pasirinkimas tikrai platus, teko užtrukti kol išsirinkau patį geriausią.. (ech.. kažin kaip mano dviratis gyvena Lietuvoje?)

   Pasibalnojom brolius žirgus ir išjojom tiesiu taikiniu į paplūdimį. Pasirodo ne taip jis ir arti - nuo centro iki jo 14km. Kelionė visiškai neprailgo, nes dviračių takas nutiestas per parką. Labai gerai išvystyti keliai su nuorodomis ir žemėlapiais. Pakeliui pamatėme besiganančius arkliukus, kurie taip ir nesuprato mūsų pabalnotų „arklių“. :)

Užkliuvo akys už baltų storų pelikanų, kurie čia miega įsitaisę ant kokio stulpo.

Juodos gulbės čia gražuolės kaip ir mūsų baltosios.

Vienas pastebėjimas: (!?) Atvykus į Adelaide miesto centrą, mačiau vestuvių ceremoniją - jaunoji buvusi su juoda suknele kaip ir visos kitos pamergės.. Hmmm? gal čia jos lygiuojasi į juodąsias gulbes, kaip mes lietuvaitės į baltąsias :)

  Paplūdimys platus, smėliukas baltas, vanduo žydras. Taip ir norėjosi greičiau įsibėgėjus šokti į jūrą, bet atbaidė vėjas niekadėjas. Jis buvo toks stiprus, kad kaitavimui buvo kaip tik.

Pasigrožėjome vaizdais prie jūros ir kaituotojais sukome vairus atgal į miestą. Grįžti atgal pavėjui buvo žymiai lengviau, net nepastebėjom kaip sukorėm apie 30km.

   Nutarėm šiandiena pavakarieniauti kinų kvartale. Gavome rekomendaciją į vieną restoranėlį, kur nebrangu ir labai skanu – mums kaip tik. Aš užsisakiau žuvies su ryžiai kukurūzų padaže, o Tadas vištiena su ryžiai ir daržovėm. Buvome labai išsiilgę ryžių, nes tie sumuštiniai jau per gerklę lindo. Užsisakėm mažas porcijas, kurių nesugebėjom įveikti. Kiti klientai net manęs paklausė, ką tokio aš užsisakiau, turbūt gerai atrodė lėkštėje. Už porciją suklojom po 8 AU $.

    Pasivaikščiojom po Adelaide miesto centrą, kuriame praktiškai neįmanoma pasiklysti, nes visos gatvės išsidėsčiusios lygiagrečiai. Netoli miesto centro yra oro uostas maždaug 6km, dėl to neleidžiama statyti aukštų pastatų yra keli didesni, kurių negalima „pralenkti“. Vienoje gatvėje yra prisodinti purpuriniai žydintys medžiai, kurių dar niekur kitur nebuvau mačiusi. Pamačius tokį vaizdą iškart norisi užtraukti dainą „purple rain“. Adelaide miestas vadinamas kaip festivalių sostinė Australijoje. Taip pat rekomenduojama aplankyti botanikos sodą, šokolado „Hains“ fabriką, kuriame galima prisiragauti šokoladų ir dar nemokamai (būtinai reikia užsisakyti dieną prieš). Paragauti vietinio alaus arba užsisakyti kelių dienų turą po vynuogynų laukus su vyno degustacija. Vynas čia laikomas vienu geriausiu pasaulyje.

   Grįžome atgal į hostelį suvalgėme po desertą ir palinkome prie interneto :)

65 - oji ir 66 - oji kelionės dienos. Iš vasaros į pavasarį ( iš Alice Springs į Adelaidę )

Tadas: Tik 1500 km iš amžinos vasaros ir papuoli į pavasarėjantį miestą Adelaidę, tenka net ieškoti kažkur užkišto megztuko, kuris pasiimtas ekstra atveju ( o gal kada netyčia prireiks ). Kelionė truko dvi paras per sausiausią Australijos dalį, kuri yra beveik negyvenama ir mažiausiai lankoma turistų. Galima įveikti ir per parą šitą atstumą, bet Australijoj nerekomenduojama važiuoti naktį, nes kengūros šokinėja kaip pašėlusios per kelią ir pilnos pakelės nutrenktų laukinių gyvūnų. Dėl to visos mašinos su apsaugom priekyje. Be to vairuotojas tik vienas ir jam reikia poilsio. Gidas šįkart pasitaikė labai geras, viską išaiškina gryna anglų kalba ir paklausia ar visi viską suprato.

   Judant į pietus kraštovaizdis pradėjo skurdėti, medžiai mažėti bei retėti, o aplinkui neaprėpiami plotai niekam nenaudojamos skurdžios žemės. Padarę tik porą sustojimų per pirmą dieną nuvažiuojame apie 700 km. Privažiuojame atrodytų skurdžiausią vietą Australijoje, tai tikra dykuma , bet šis regionas slepia didelius turtus būtent po žeme. Artėjant link pagrindinio miestelio Coober Pedy matome supiltas didesnes ar mažesnes piramides iš smėlio ir kuo toliau tuo jų darosi daugiau, kol galiausiai aprėpia visą horizontą. Paslaptis tame, kad šiame regione randamas pats kokybiškiausias opalas ir iškasama 90 proc. viso pasaulio opalų. Kas tie opalai aš net nežinojau, bet buvom nuvežti į muziejų, kuriame pažiūrėjome dokumentinį filmuką apie juos, o gidė dar papasakojo ir pademonstravo kaip juos apdirba. Tikrai gražūs akmenukai (mineralai), man žymiai gražesni nei mūsų gintaras.

   Kadangi lauke vasaros metu būna apie +50 ir dar pučia stiprus karštas ir sausas vėjas, visi gyventojai čia įsikūrę po žeme. Būtent iškastuose tuneliuose įsikuria savo namus su visais patogumais. Po žeme visą parą būna pastovi 18 - 22 laipsnių temperatūra, tad nereikia jokių kondicionierių. Palandžiojom ir po požeminius tunelius apžiūrėdami kaip dirbo žmonės anksčiau

Kadangi čia namų beveik nėra teks mums miegoti po žeme, gauname visą požeminį bendrabutį, kur įrengta virtuvė ir 14 kambariukų su 4 miegamom vietom kiekviename.

Kai po žeme vėsu ir tamsu, lauke šviečia saulė ir vaizdas toksai

   Dėl savo specifinio kraštovaizdžio primenančio kitą planetą vieta labai mėgstama filmų kūrėjų, dėl to čia pastatytas net 5 žvaigždučių viešbutis Holivudo žvaigždėms. Daug gerai žinomų fantastinių filmų nufilmuota būtent čia.

   Susipažinę su miesteliu nueiname vakarienės į piceriją, mūsų grupė vėl visas internacionalas. Daugiausiai Europiečiai, o ypač vokiečiai keliauja po Australiją. Kol kalbam, mums iškepa didžiulę picą

Tai pirmoji mūsų pica kelionėje, kurią valgome kažkur dykumos viduryje. Maisto užteks ir rytojuj , nes visos nesuvalgome, o paplotėliu gabaliukus , kurių nesuvalgėm susivyniojam į servetėlę, nes nešim vienam picų mėgėjui paskanauti. Mat po vakarienės visi keliaujame aplankyti vienos šeimynos, kuri yra priglaudusi likusius be mamų kengūriukus. Kai kurios jau užaugusios, o kitos dar tik mažytės ir geriančios tik pienuką

Didesnės kengūros labai mėgsta picų paplotėlius, tai galėjom pamaitinti jas savo lauknešėliais. 

Vieną kengūriuką turėsim nugabenti iki Adelaidės, nes jam reikia veterinarų pagalbos. Jo mama žuvo po automobilio ratais, o jis liko vienas, be to jį apkandžiojo šuo, tai vargšiukas nejudina vienos rankos. Vienai merginai iš mūsų grupės buvo paskirta užduotis prižiūrėti ir maitinti mažylį visos kelionės metu. Ją praminėm kengūros mama. Tai kitą dieną kengūriukas buvo pats populiariausias keleivis mūsų autobusiuke.

Antros dienos kelionė irgi buvo įdomi su keliais sustojimais. Kraštovaizdis tapo kalvotas su daugybe druskos ežerų, čia randasi ir didžiausias ežeras Australijoje, kuris šiuo metų visiškai išdžiuvęs.

Pakeliui užkalbinom ir vokiečių porelę, kurie atkeliavę iš Vokietijos iki Australijos su savo mašina. Pusę kelio jie jau įveikė, liko tik Naujoji Zelandija bei Amerika ir kelionė aplink pasaulį bus baigta.  Matosi, kad jau pensininkai ir turtingi žmonės, bet noriai kalbėjo su visais ir dalinosi įspūdžiais, matyt trūksta bendravimo jiems, nes jau ilgas laikas toli nuo namų. O jų mašinytė tikrai įspūdinga

   Į Adelaidę atvykom dar šviesios paros metu. Čia nei vieno debesėlio, dangus žydras visą laiką, bet lauke vėsu, jau pripratom prie pastovios +30 temperatūros. Miestelis tikrai gražus, tvarka ir švara visur , visas miestas apsodintas sodais, o centras mažiukas ir nei vieno dangoraižio. Eismo visai nėra, net nepasakysi, kad mieste gyvena virš milijono žmonių. Turėjom laiko įsikurti naujame keliautojų bendrabutyje ir pasivaikščiot po miestą. Atkeliaudami čia įveikėme vieną iš įspūdingiausių kelių Australijoje, kuriame pamatėm kokia skirtinga yra ši šalis ir susipažinome su vietinių aborigenų kultūra. Jų čia nematyti nei vieno, čia jau baltųjų australų kraštas.

Daugiau foto čia...