Tadas: Apie tokias dienas, kai visą dieną prasėdi autobuse nesinori niekam pasakoti, nes teigiamų emocijų mažai jos sukelia. Kaip bebūtų, parašysiu pora sakinukų. Bilietus į Kambodžos sostinę Pnom Peną nusprendėme įsigyti persikėlę iš salos prie autobusų stoties ( jei galima ją taip vadinti). Tikėjomės sutaupyti, nes kainos salos kelionių agentūrose buvo dvigubai didesnės nei paminėtos kelionių gide. Bet persikėlę iš salos neišvydom nieko naujo - tas pats pardavėjas atvykęs iš salos ir su tokiom pačiom kainom. Sunku patikėti, kad per metus taip šokteli kainos. Nieko nebesakę, krapštome po 30 USD už kelionę ir po 30 USD už Kambodžos vizas, mat viską sutvarkys už mus. Čia pat užpildome doumentus vizai ir paliekame po vieną pasinę nuotrauką.
Iki sienos važiuojame tik 15 min., kur matau tik vieną šlakbaumą su vienu pasieniečiu miegančiu hamake. O įvažiavę į neutralią zoną, išlipame laukan ir laukiame, kol mums padarys vizas. Jas tvarko kokią valandą. Per tą laiką visi susėda mediniuose kioskeliuose, kur vietiniai jau suka bizniuką pardavinėdami užkandžius. Matosi, kad čia jie ir gyvena, be jokio tualeto ir be jokio dušo. Iškarto dvelkia didžiuliu skurdu, būtent tai mūsų ir laukia Kambodžoje. Pagaliau gauname savo pasus su vizomis ir esam paprašyti palaukti savo "VIP" autobuso. Keistas vaizdas - vienintelė siena tarp Laoso ir Kambodžos ir jokio eismo. Per visą tą laiką be mūsų pravažiavo tik kitas autobusas ir dvi lengvosios mašinos. Pagaliau prie mūsų privažiavo autobusas, bet turbūt ne mūsų, nes į "VIP" net nepanašus, o vairuotojas išlipęs šoka į hamaką ir miega. Palaukę valandėlę, visi jau ima nerimauti, aš nueinu paklausti miegaliaus, gal jis žino , kada bus mūsų autobusas. Pasirodo, tai ir yra mūsų lauktasis ir vykstam už 10 minučių. Visi jau buvo sunerimę, kad net nesakė nei vieno pikto žodžio.
Įsitaisome į odines limpančias sėdynes ir stebim per autobuso langus naujus vaizdus. O aš atsiverčiu kelionių gidą ir skaitau apie šią šalį. Pirmasis sakinys , kad tai kontrastų šalis ir kad gali sukelti dvipusius jausmus - gailestį ir džiaugsmą, malonumą ir pasibjaurėjimą. Tačiau jokių teigiamų emocijų dar negavau, per langą matau tik iškirstus miškus ir pakelės šiukšlynus, o kelias... Koks kelias, tokio čia kartas net nėra - duobė prie duobės... Tokiu greičiu, tikriausiai visą parą vžiuosime, nors pažadėjo kad tik 7 val. Stabtelim užkąsti, po Laoso švaros, čia atrodo sąvartynas. Pasiknaisom po maistą ir lipam į autobusą. Teigiamų emocijų sukėlė tik pilnatis apšvietusi ryžių laukus , apsemtus vandens, ir maži kaimeliai bei jų savotiški namukai ant polių. Bet už valandos viskas vėl pasikeitė.
Sostinėje buvome 3 valandomis vėliau nei žadėta, o mus paleido apie 4 km nuo miesto centro, nors autobusas centrą beveik kirto. Visiems reik duoti užsidirbti iš turistų, nes prie visų iškarto prisistatė tuk - tukai. Jokio kito transporto nėra, vidurį nakties nenueisi 4 km iki centro, o vairuotojai prašo 5 kart didesnės kainos nei yra verti. Tikrai buvo pikta. Važiavome kartu su kita anglų porele, kurie irgi kraipė galvas. Pravežė per kelis hostelius, bet juose vietų nebuvo arba netvarkingi kambariai. Kas kart išlipus iš tuk - tuko, prisistato keli vaikai prašantys pinigų ir dar koks nors vargšas be rankos ar be kojos. Jau seniau esu skaitęs, kad laukuose dar ir dabar čia pilna minų, tai labiausiai užminuota šalis pasaulyje. Bet į laukus nesiruošiame, o turistų vietos saugios. Nakvynę susirandame patys, geresnėje vietoje, kad išsimiegotume. Šiandien blogąją pusę jau pamatėme, trokštame pamatyti ir kitas šios šalies spalvas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą