86 - 87 kelionės dienos. Kertame Laoso sieną. Žemyn upe link Luang Prabango.

Tadas: Ši diena paskutinė Tailande, kokia ten diena, tik pora valandų liko iki sienos kirtimo. Šiek tiek nerimaujame dėl naujos valstybės, nes nežinome, kas mūsų laukia kitoj upės pusėj, kur jau matomi Laoso miškai. Žinome tik tiek, kad tai viena iš skurdžiausių Azijos valstybių ir kad tai socialistinė valstybė. Kristinai tai bus pirma socializmo valstybė, o aš jau esu gyvenęs panašioj, nors mažai ką ir pamenu.

   Papusryčiaujame ir su tuk – tuku nuvažiuojame iki kelto, kur prieš kirsdami siena išsikeičiame pinigus, nelabai gerai juos keistis neaiškiame ofisiuke, bet nežinau, kas ten bus už sienos, tai iš karto pasirūpinu. Ir be reikalo tai padariau, nes persikėlus per upę ( po 30B ) šalia pasų kontrolės stovi oficiali keitykla su žymiai geresniu kursu. Per pasų kontrolę praėjome labai lengvai, tik buvo neramu, nes iki laivo išplaukimo liko valanda, o mes net bilietų neturim, be to visa anglų turistinė grupė išsirikiavo prieš mus prie muitinės. Tik gavę pasus užsukom į pirmą pasitaikiusią turizmo agentūrą, kur greit susiskambino su transportu ir pardavė mums bilietus. Labai greit nuvykome iki laivo, kur dar buvo išsirikiavusi ilga eilė žmonių. Vaizdelis tai toks – medinė sutriušusi valtelė, o žmonių eilė didžiulė, be to jau vietų kaip ir nesimato laive. Vargais ne galais mus sutalpino, kuprines sumetė kažkur po grindim, suvedė savo buhalteriją ir pajudėjome žemyn upe. Šiandiena planuoja plaukti apie 6 valandas iki miestelio Pakbeng, kur išmiegosim ir plauksim dar visą kitą dieną iki Luang Prabag.

   Mūsų laivelis toks ilgas su garsiai dūzgiančiu varikliu, nepasisekė tiems kas sėdi gale ar net prie pat variklio, turėtų apkursti nuo tokio garso. Kėdės iš kažkokio seno autobuso net neprikaltos prie grindų ir gali jas stumdyti kur tik nori. Mes papuolėme į priekinę vaivelio dalį, ten tyliau, bet vėjas didesnis, o čia kalnuose daug vėsiau, tad visi išsitraukė ką turi šiltesnio. Maniau, kad į kainą bus įskaičiuotas ir maistas ( beje, už kelionę mokėjome po 950B ), bet, deja, maistą gali nusipirkti pats, o pasirinkimas ir kelių rūšių čipsų ir užpilamų sriubų, gerai, kad darė dar sumuštinius, bent jau šis tas. Jais bei keliais įsineštais vaisiais ir maitinomės.

  Gamtovaizdis gražus, bet per 5 valandas tie patys vaizdai atsibosta, dėl to visi įnikę į savo knygas. Šiaip paėmus buvo nuobodu, gerai, kad buvo galima pasivaikščiot po ilgą laivelį į priekį ir atgal.

Taip ir judėjome tolygiu greičiu per visą dieną. Dar vairuotojas stabteldavo perduoti vieną kitą siuntinuką su valtele priplaukiantiems vietiniams,

o kai kuriuos net išlaipino tiesiog džiunglėse. 

 Temstant atvykstame į savo tarpinį miestelį permiegojimui. Pakbeng - tai mažas miestelis su viena gatvele vedančia į ant kalno esančias vietinių lūšnaites. Arčiau upės įsikūrę turistams permiegoti skirti svečių namai, keli restoranai, o prie pat upės įsitaisę gatvės prekeiviai. Pats didžiausias darbymetis vietiniams vakare, kai atvyksta valtelė ir anksti ryte prieš jai išvykstant. Tik mums išlipus jaunuoliai pradėjo siūlyti savo apartamentus, vieną iš jų pasirinkome. Nors žadėjo šiltą vandenį, 2 min atstumą iki upės ir gerą WiFi, nei vieno iš jų negavome. Bet tarpiniam išmiegojimui buvo gerai. Vakare pavalgėme vietinėje kavinėje, kur kainos tikrai užkeltos kaip turistams, bet pasirinkimo kito nėra. Pavalgėm už 150000K ( apie 50 lt). 

   Kaimelis turi šventyklą esančią aukštai ant kalno, jos nematėme, bet anksti ryte per gatvę praėjo vienuoliai rinkdami aukas iš žmonių. Tokia tradicija, kad vienuoliai neperka maisto, o maitinasi, ką gamta duoda arba ką surenka iš aukų.

Vietiniai ryte sukūrė laužus prie pat savo namų, tad dūmų buvo visur aplink, o aplinkui bėgiojo murzini vaikai, bet šypsosi patenkinti, džiaugiasi nauja diena. Jau čia pastebėjome prancūzų įtaką, mat šalis buvo Prancūzijos kolonija. O tai išdavė maistas, per pusryčius gavome prancūziškų ragelių, o į laivą prisipirkom kitų kepinių bei vaisių.  Mūsų laivelis jau pasiruošęs laukė kelionės

 Antroji diena laive praėjo daug greičiau, nors ir plaukėme gerokai ilgiau - net 8 valandas. Gal dėl to, kad žinojome kas laive vyksta, o gal dėl to, kad kraštovaizdis įvairesnis buvo. Vairuotojas net leido atsisėsti laivo priekyje , kur galėjome stebėti aplinką. Prasidėjo labiau apgyvendinta Laoso atkarpa, nes karts nuo karto pasirodydavo maži kaimeliai, o krantuose sumestos rankų darbo meškerės bei tinklai. Vakare, jau saulei leidžiantis, pasiekėme savo kelionės tikslą. Tuo pačiu metu atsisveikinome ir su savo laiveliu ir su saule.

 Tačiau iki pat centro dar reikėjo važiuoti vietiniu transportu. Sulipome į atvirą taksi ir už 40000K nuvykome iki centro. Kadangi vakaras, dauguma hostelių buvo užimti, tad pasiėmėm pirmą pasitaikiusį, kaina tenkino, vieta taip pat labai gera - praktiškai pačiam centre. Nustebino tai, kad čia eismas vyksta dešine eismo juosta, atrodo keistai,  nes akis jau atprato nuo to :)

   Patiko maistas, nes jaučiasi prancūzų įtaka. Baruose galima įsigyti vyno, suvalgyt prancūziškų bulvyčių ar sukirsti skanų pyragėlį. Kristina pasakė taip Laosui, nes čia tikrai švaru, žmonės mielesni, maistas puikus ir naktinis turgus traukia savo raštais, tik čia šiek tiek šaltoka :)