82 - 84 dienos. Trys dienos Ciang Rai miestelyje

Tadas:Sunku palikti tokias vietas, kuriom jaučiame simpatiją, bet mūsų Tailando vizos eina į pabaigą ir turime judėti toliau. Niekur neskubėdami su taksi nuvažiuojame iki autobusų stoties, tikėdamiesi greito išvykimo, nes visur prieš tai į autobusą įlipdavom tik atvykę. Tačiau čia pamatėm, kad ne mes vieni mėgstame šią vietą, turistų srautas didžiulis. Ir bilietą gavome tik į už 3 valandų išvažiusiantį autobusą ( 288B už abu). Teko laiką prastumti vaikštant po aplink stotį esančius prekybos centrus.

    Iki Chiang Rai miestelio nuvykome per tris valandas su patogiu autobusu gerais keliukais. Kadangi atvykome sutemus, nieko gero nuveikti nebesitikėjome. Nakvynės paieškos taip pat užsitęsė, nes, apžiūrėjus kokius keturis hostelius,  radom vienintelį laisvą kambarį. Nelabai tenkino kainos ir kokybės santykis, bet nusprendėm rytoj ryte pasikeisti hostelį, nes rytais daug turistų išvyksta ir atsilaisvina geresnės vietos.
   Užsitęsė ir maisto paieškos, nes arba prabangios kavinės, arba labai jau purvinos. Aukso viduriuką radom svečių namuose "Tiamo", kur šeimininkė mums paruošė labai gerą tradicinę vakarienę. Teko ilgai laukti, bet maistas buvo tikrai gamintas su meile.
   Norėjome užsisakyti dviejų dienų kelionę,mat šis regionas garsėja savo trekingais, tačiau didelio pasirinkimo neradome ir suabejojome ar tikrai norime dvi dienas praleisti džiunglėse. Nusprendėme vėl keliauti savarankiškai. Aišku, ne po džiungles, o tiesiog aplankant mus dominančias lankytinas vietas.
   Pačiame Chiang Rai mieste nėra daug ką pamatyti, tik kelios šventyklos ir keli muziejai, dėl to kitą dieną gerai išsimiegoję išsinuomojame motorolerį ir lekiame ieškoti, ką gero turi šis regionas. Savarankiškos kelionės turi gerų minusų, nes kartais tu pasiklysti ir randi daug gerų vietų, į kurias šiaip su žemėlapiu neužsuktum. Klaidingai pasidėjęs tašką GPS žemėlapyje nuvažiavau į didžiulį universitetą su gražiais parkais ir keliom šventyklom. Jei jau įvažiavome , tai nusprendėme užeiti į vidų ir pavalgyt vietinėj valgyklėlėj. Maistas gana skanus ir dvigubai pigesnis. Pavalgom už 100B  su sriubyte ir antru patiekalu. Studentai atrodo tokie jauni, atrodo kaip mokyklinukai palyginus su lietuviais.
   Vieta, kurią norėjome aplankyti buvo visai šalia. Taip vadinamas "Black House" muziejus nėra labai išreklamuotas, jokių nuorodų neradome, tad teko pasikliauti GPS. Kristina išvydusi pasakė, kad panašu į mūsų Rumšiškes. Na panašumas toks, kad viskas iš medžio, namas didžiulis ir juodas, o vidui mediniai stalai su metaliniais dideliais krėslais. Staltiesės ant stalų iš gyvačių odos

Pastatai nauji,rodos dar dažais kvepia, bt kažką panašaus galime pamatyti ir Lietuvoj, dėl to didelio įspūdžio nepaliko. Vieta trumpam sustojimui ir kelioms nuotraukoms.
   Nors šventyklų jau vengiame, bet Wat Rong Khun reikia pamatyti. Jinai skiriasi nuo kitų šventyklų, nes yra visiškai balta. Jokio istorinio pagrindo ši šventykla neturi ir pastatyta tik prieš 20 metų vieno žymaus architekto. Savo balta spalva jinai ir traukia turistus - tai tikriausiai pats lankomiausias objektas šiame regione. Gaila, kad neleido įeiti į vidų, mat visur dar vyksta statybos, statomi nauji pastatai ir daromas parkas, bet pakako ir taip pasivaikščioti. Įdomus toks pastatas, turėtų gražiai atrodyti, kai dangus mėlynas, bet, deja, buvo apsiniaukę, tad ir nuotraukos nenokios išėjo

Kol dar nesutemo, pagal nuorodas bandom surasti krioklį, kuris randasi tik 15 km nuo baltosios šventyklos. Surasti pavyko, bet nuo parkingo iki krioklio dar 1,4 km, o jau už valandėlės tems. Dėl to paskubomis einame pramintu takeliu kelis kartus kirsdami upelį bambukiniais tiltukais.

 Pats miškas tankus, pilnas didelių medžių ir krūvelėm augančių bambukų. Gražu būtų pasivaikštinėti, bet reikia skubėti, nes nenorime sutemus eiti per šitą tankų mišką.

 Prie pačio krioklio spėjom pabūti kokias 10 minučių. Didelis kiekis vandens krinta ir sukelia rūką, tad pastovėjome dulksnoje ir grįžome atgal.

 Pačiu laiku užšokome ant motorolerio, nes jau pradėjo temti.
Pakeliui namo užsukame į alaus daryklos "Sigha" parką greitai nuotraukai

 Vakare dar aplankėme naktinį turgų, esantį pačiame miesto centre. Čia galima paragauti visokių gėrybių, įskaitant ir skrudintų tarakonų, bet mes tik pasižvalgėm ir grįžom pas "Tiamo" šeimininkę. Ir vėl nepasigailėjom.
    Kitą dieną pratęsiame savo pasivažinėjimą. Nusprendėme aplankyti tolimiausius šio rajono kampelius, dėl to kėlėmės anksčiau nei įprasta. Papusryčiavome pakeliui vakar užmatytame universitete, bet šįkart likome nusivylę, nes norėjome pabandyti europietiško maisto, o jogurtai buvo neskanūs. Dar kartą įsitikinome, kad geriausia valgyt vietinį maistą, niekada neapsiriksi.
   Šią dieną suplanavome įveikti apie 200 km. Džiugu tai, kad keliai čia geri,o eismas mažas. Būna akimirkų kai važiuoji vienas trijų juostų kelyje ir aplinkui nei gyvos dvasios. Ypač kai išsuki iš pagrindinio kelio, vedančio link Birmos sienos. Ir motoroleris naujas šįkart pasitaikė ir galingas.
   Pirmoji stotelė kalno viršūnėje. Tad kylam apie 15 km į kalną vingiuotais keliukais grožėdamiesi atsiveriančiais vaizdais. Darosi šalta važiuoti, tad apsirengiam ką turim šilčiausio. Atvykstam į karališką sodą aukštai kalnuose, kurį įrengusi pati karalienė. Čia galima pamatyti apie 100 rūšių vietinių ir atvežtų iš svetur gėlių. Tačiau mus nustebina bilietų aukštos kainos. Įėjimas kainuoja 90B, be to gali apžiūrėti ir rūmus , kas kainuotų dar papildomai tiek ir paveikslų ekspoziciją ( + 50B). Pasirenkame tiesiog sodą ir jame pasivaikštinėjame valandėlę. Labai gražus ir tvarkingas sodelis puikioje vietoje kalnuose. Bet ar vieta verta mokėti 90B čia aš suabejočiau.

Įšokame į pagrindinį kelią vedantį į Birmą ir už kelių kilometrų vėl pasukame, šįkart pažiūrėti į "Monkey cave". Aplinka čia labai graži, bet tų beždžionių taip ir neradome. Pasirodo vėl ne ten nuvykome, dar 1 km ir privažiuojame šventyklą, kurios viduje ir yra beždžionių uola. Pačios beždžionės laksto po visą šventyklą, tupi ant stogų ir laukia turistų su lauknešėliais.

   Už 10 minučių pasiekiame Mae Sai miestelį, kuris nėra kažkuom tai patrauklus, tai tiesiog šiauriausias Tailando miestelis prie Birmos sienos. Apsukę ratuką pasukame į rytus ir važiuojame tuščiais ir plačiais keliais apie 35 km kol pasiekiame dar vieną turistų traukos objektą - " Golden Triangle". Tai vieta , kur susikerta trys valstybės - Tailandas, Birma ir Laosas - ir nuo kalvos jas gali matyti visas.

Negi vien dėl to ši vieta garsi ir sutraukia daug turistų? Ir kodėl ji vadinama "Golden Triangle"? Pasirodo šioje vietoje visų trijų šalių teritorijos kadaise labai praturtėjo , o jų laukai raudonuodavo nuo juose augančių augalų. Būtent čia buvo išgaunama du trečdaliai pasaulio opijaus. Dabar su tuo yra kovojama, bet narkotikai vis dar auginami ir verslas klesti. Šalia pastatytas net opijaus muziejus, kur susipažinom su visa istorija. Buvo tikrai įdomu, tai buvo ištisas šeimų verslas.
   Tai buvo paskutinė šios dienos stotelė, liko tik grįžti apie 70 km namo, o prie Chiang Rai papuolėme net į kamštį, tačiau su motoroleriu jie nebaisūs. Vienas malonumas aplenkinėti kamščiuose stovinčias mašinas :)
   Vakarieniaujame toj pačioj kavinukėj, ilgios kelionės proga išgerdami alučio. O vakare žiūrime filmą puikiai dienos pabaigai.

Kitos foto čia...