89 - oji kelionės diena. Luang Prabang

Tadas: Man šis rytas prasidėjo anksčiau nei visada. Vakar vienas turistas iš Anglijos patarė man keltis 4.30 val ryto, kad galėčiau pamatyti tradicines kasrytines vienuolių eitynes. Tik pabudęs tokiu metu nesupratau, ką aš taip anksti ten veiksiu, juk eitynės prasideda tik saulei tekant. Noras pamiegoti man davė dar papildomas 1,5 val pasnausti ir išgelbėjo nuo naktinėjimo Luang Prabang gatvėmis, nes saulė teka tik 6 ryte. Išeidamas iš hostelio perlipu per medinę tvorą, nes šeimininkė per naktį užsirakina, vėl pagalvoju ar tikrai ten kažkas vyksta, ar ne be reikalo aš čia taip anksti trankausi?
Bet tik iškišęs nosį į pagrindinę gatvę suprantu, kad čia tikrai kažkas vykasta. Ir ne kažkas, nes toje gatvėje tokio eismo ir tiek žmonių aš nematęs. Ir štai, likus porai kilometrų iki pagrindinės šventyklos, jau matau suklupusius žmones. Vieni pasitiesę minkštus kilimėlius ir rankose turi gražius pintus krepšius, kuriuose pridėta visokių skanėstų, kiti kuklesni - be jokių kilimėlių ir tik pasiruošę lipnių ryžių ( sticky rice) ritinėlius.

 Dar kiti tiesiog stovi ir prekiauja jau paruoštais maisto krepšeliais ir netgi paruoštomis aukojimo vietomis su kilimėliais ir maistu. Pasidomiu kokios kainos, o jos svyruoja nuo 10000LAK iki 200000LAK. Dar tamsu ir nieko nevyksta, gatvė apšviesta tik gatvių ir automobilių žibintais. Tarp aukotojų dauguma azijiečiai, kitų turistų tik vienas kitas, visi Europiečiai stebi per atstumą. Aš taip pat nusprendžiau atsitraukti ir mieliau pafotografuoti.

  

Ir štai pasirodo lauktieji vienuoliai, nors dar tamsu ir Saulė net nepradėjus kilti. Pasirodo, jie neina visi vienu metu, o atskirai būreliais iš kiekvienos šventyklos (šioj gatvėj šventyklų keletas). Turistai, tik pamatę, apspinta vienuolius, o visi kieniečiai su savo fotoaparatais pyškina tiesiog prieš akis net neišsijungę blyksčių. Net gaila pasidarė vienuolių.

   Šis vienuolių vaikščiojimas - tai sena tradicija. Taip jie prašo išmaldos, dažniausiai maisto, nes patys negali dirbti ir užsidirbti pinigų. Tai jie daro kiekvieną mielą rytą. Ir ne tik Luang Prabang miestelyje, tai vyksta ir kai kuriose kitose vietose, čia tiesiog ši tradicija masiškiausia ir labiausiai išpopuliarinta.

   Po pirmųjų vienuolių pasirodo ir kiti, po to dar kiti ir taip kokį pusvalandį, kol visi praeina gatvę. 

Atrodo nieko čia įspūdingo, bet tikrai nesigailiu atsikėlęs. Man patiko ši ceremonija - gražiausiu paros metu ( anksti Saulei tekant) žygiuoja gatve vienuoliai išsipuošę savo oranžinėmis aprangomis ir pasikabinę didelius krepšius,o gatvėje pilna šventyklų ir kolonijinių Prancūzų pastatų. Tik per daug jau turistų aplink, vienintelis minusas. 

   Pastebiu, kad aplinkui vienuolius laksto vaikai su dėžėmis, kurios po to pilnėja įvairiausio maisto. Pasirodo, vienuoliai praeidami pro vaikus, atseikėja ir jiems dalelę. Visapusiška nauda - lieka sotūs visi, o turistai laimingi. Va kokius krepšius vaikai susikrauna

Ne nuostabu, kad pasitaiko ir tokių, kurie atveža visą šeimą vaikų, kurie jiems prirenka daugybę maisto

   Į hostelį grįžau visiškai žvalus, bet Kristina taip saldžiai dar miegojo, kad aš neatsilaikiau ir nulūžau porai valandų. Po to pietaujam - pusryčiaujam ir perkam bilietus rytojaus kelionei į Laoso sostinę Vientianą. Kelionių agentūrose VIP (su kondicionieriumi) autobusas kainuoja 150000LAK, bet mes sėdome į tuk - tuką ir nuvažiavome iki stoties. Ten įsigijome už 130000LAK - nieko nesutaupėme, bet užtat iškišome nosį iš už  centro ribų pamatėme dalį miesto. Toks įspūdis, kad grįžti į gilią praeitį, vakarietiškos kultūros mažai kur pastebėsi. Po to, nusprendęs pabėgioti, prisikvėpuoju dūmų, nes visi sukuria savo vakarinius lauželius. O po to vėl vakarieniaujame šalia hostelio esančioje kavinukėje. BBQ buvo nuostabus, kur pagaliau prisiminiau keptos bulvė skonį :) Sutemus dar vaikštom po centrą, nusiperkam vaisių rytojaus kelionei bei pyragėlių ( prancūzai paliko čia savo saldų pėdsaką). Pačiame centre vyksta Laoso kino apdovanojimai, bet mes pasukam į naktini maisto turgų ir mums kyla toks klausimas - kur mes visas tas dienas buvome?

Siauroj gatvelėj vietoj kepamas maistas, o stalai prikrauti visokių gėrybių. Praeiti neįmanoma, nes toj gatvelėj dar ir stalai sustatyti, prie kurių pilna valgančių turistų. Ir svarbiausia čia švaru, nėra jokio blogo kvapo ir mielai valgytume. Paguodžiame save, kad ir mes skaniai pavalgėme ir einame ilsėtis prieš rytojaus kelionę.