35 - oji kelionės diena. Pažintis su Ubud miesteliu.

   Tadas: Prabudę nusprendžiame kojos neiškelti  iš miesto ir nekelti jos ant motorolerio. Šiandien susipažinsime su vieta, kurioje apsistojome. Ką galime pamatyti Ubude? Kad tai kultūros sostinė, mes net neabejojame, nes kiekvienas pastatas - visas paminklas išskaptuotas visokiausių budistinių figūrų ir papuoštas gėlėmis. O kiekviena gatvė ir skersgatvis - tai tarsi muziejus su visokiais rankdarbiais, paveikslais, skulptūrėlėmis. Ir kokybės ir kainų pasirinkimas didžiulis.  Kad visas miestas viena didelė šventykla taip pat įsitikinom. Ryte eidamas per šaligatvį ir fotografuodamas (o pyškint būtų galima ten viską) išmyniojau pusę aukų padėtų ant šaligatvio. Ten nesuprasi kur eini, ar į šventyklą, ar į parduotuvę, ar į svečių namus.

 Vos suradome savo viešbutuką, nes manėm , kad ten įėjimas į šventyklą . O kieme taip pat visokių skulptūrėlių pilna.Ir kaip iš foto matosi visas botanikos sodas išvešėjęs. Vakarais atskrenda kažkoks paukštis, kurio klegenimas labai juokingas. Bet paukščio neįmanoma pamatyti, tikras slapukas, bet triukšmingas :)

Taigi, prisižiūrėjom meno ir gatvėse, tai muziejus paliekame nuošalyje. Einam į mišką nuo saulės slėptis. Miško pavadinimas Monkey Forest viską pasakantis. Slepiame visus daiktus ir maisto likučius, perkame bilietus ( po 20000 INR ). Pagrindiniai miško gyventojai ten karaliauja, duodama ten jiems visiška laisvė. Jei neteksi kokio daikto ar būsi apibraižytas – pats kaltas, nes pats atėjai. Išlepintos beždžionėlės ten valgo kiek nori, maistas mėtosi visur, o jos pačios sėdi kur nori ir žmonių nebijo.  Kai atsibodo žiūrėti į jas kremtančias bananus, nuėjome iki šventyklos tame pačiame miške (moki kiek nori, davėm  10000 IDR). Ten joms maisto jau neduoda.

Kristina užsimanė atsigerti, tai visos susidomėjo kas čia barška. Butelis atsirado pas mane, nes Kristina išsigando. Tai sulaukiau daug dėmesio, net eilė susidarė. Galų gale pasirodė visų beždžionių beždžionė atėmė iš manęs tą butelį ir visų akivaizdoj išpylė ant žemės. Buvau pažemintas, tai teko bėgt iš miško iki artimiausios kavinės atsigerti sulčių.

Po to išsiskiriame su lietuviais ir traukiame savo keliais. Mes einame toliau Monkey Forest  gatve, kuri prilygsta Basanavičiaus gatvei Palangoje.  Čia pilna parduotuvių, SPA centrų ir restoranų.  Gatvė atrodo labai ilga kai saulė kepina iš viršaus.`Apsidžiaugiame suradę ir vietinio maisto užeigėlių ir užėję į viena randame dar vieną perliuką. Už 20 – 25 lt dviese pavalgom tradicinio maisto klausydami tradicinės muzikėlės. Nerealu...

   Aplankome Ubud šventyklą, kuri, pasirodo, yra remontuojama, bet mes net patys nežinodami įeiname per kitą įėjimą ir vieni drąsiai vaikštinėjame po teritoriją, stebim kaip gaminamos aukos , dažomos skulptūros ir tvarkoma aplinka. Bet pastebim , kad niekas mums nesišypso, kas nėra būdinga vietiniams. Vienas vyrukas duoda mums mandagiai ženklą, kad mums čia negalima būti, mes atsiprašę išeiname.

Aukos daromos iš mažyčių krepšelių, pridedama gėlių, kažkokių žolelių ir ant viršaus uždedama maisto. Čia matomi paruošti ryžiai aukoms

Užsukam į centrinį turgų, bet neradę vaisių, dėl kurių čia ir atėjom, pasukam į skersgatvius ir palandom po siauras gatveles

Fotografuoti čia gali viską. Mūsų akiai neįprastų dalykų pilna. Tad kol akis neįprato prie jų džiaugiamės ir stebime...

Vakare dingo elektra kokiai valandai, tai buvo baugu ieškoti vakarienės vietos, tuo labiau, kad dauguma nedirbo. Radom generatoriais užkurtą kavinukę, užkandam ( šiaip sau maistas lyginant su pietumis) ir traukiame link savo namų. Tenka atsisveikint su lietuviais, su kuriais susibičiuliavome. Niekada atsisveikinimai nebūna malonūs, bet tikimės, kad dar teks susitikti Lietuvoje.

FOTO!