116 - 119 kelionės dienos. Pokelioninis poilsis Ko Phi Phi salose.

Tadas: Ilgai svarstėme ir dvejojome, kur praleisti savo paskutines kelionės dienas, atsipūsti nuo ilgų kelionių ir paskutinį kartą pasidžiaugti saule bei jūra. Nebuvo lengva išsirinkti, nes šiose vietose pasirinkimas didžiulis : aplinkui pilna paplūdimių, o aplinkui salų turbūt daugiausia mūsų kelionės metu. Labiausiai turistų mėgstamos salos yra Ko Lanta, Ko Yao Noi bei Ko Phi Phi salynas. Pastarajį ir pasirinkome, bet ne vien dėl to, kad salos pavadinimas gražiai skamba.
Ne veltui šis salynas paskutiniais metais yra labiausiai mėgstamas turistų ir backpakerių. Čia galima rasti visko, ko tik širdis geidžia. Salynas susideda iš šešių salų, dvi iš kurių yra labiausiai lankomos, o apgyvendinta tik viena sala - tai Ko Phi Phi Don. Žinoma į ją ir atvykome. Užsisakėme kelto bilietą tiesiog iš savo hostelio, pasirodo, čia pigiausios kainos, o mes vis ieškojome kitur. Sumokėjom po 350 THB už lėtaeigę valtį. Kelionė truks tik 1,5 valandos, tad nematome reikalo mokėti keliskart didesnės kainos, mes vis dar niekur neskubam. Dėl nakvynės buvo įvairiausių patarimų: vieni siūlo iškarto rezervuoti, nes neva viskas užimta ir likę tik viešbučiai kainuojantys virš 3000 THB, tuo tarpu kiti numoja ranka ir sako, kad rasime be jokių problemų. Dėl to, kaip ir visada, važiuosime neužsirezervavę - įdomu, ką gausime. Ryte mus paima iš hostelio ir nuveža iki kelto, kuriame daugybė žmonių, dėl to neiname į kajutę,o susirandame pavėsį ir įsitaisome ant denio. Smagu, kai gali grožėtis gražiais vaizdais kelionės metu, taip ir laikas greičiau praeina. 

   Salytė nedidukė, bet turi nemažą uostą, kuris pastatytas tik 2010 metais. Turistų srautai reikalauja plėstis, o jų čia begalės. Nemažai laiko praeina, kol visi tvorele išeiname iš kelto, po to dar stojame į eilę susimokėti po 20 THB  uosto mokestį. Taigi, kas toliau? Jokio visuomeninio transporto čia nėra, vienintelė priemonė dviratis

 ir dvi kojytės, kurios kuo greičiau nori įbristi į šiltą jūros vandenuką. Galima už papildomą mokestį pasiimti tik karutį,

bet ten tik kuprines susidėsi, nors kai kurie įsigudrina ir patys įlipti. Be to, vėliau matėme, kad tais karučiais vežioja susižeidusius iki pirmosios pagalbos.:)

Pradedame nakvynes paieškas. Kristinutę palieku saugoti kuprines, o pats einu aplinkui ir žiūrinėju, kokios nakvynės vietos yra likusios. Be kuprinių esu greitesnis už kitus, ką tik atvykusius ir taip pat ieškančius, kur prisiglausti. Pagrindinės nakvynės vietos įsikūrusios smėlio sąsmaukoje tarp dviejų didžiulių uolų. Hostelių ir backekerių viešbučių pilna, bet visur užrašyta "full". Teko pusvalandį pasivaikščioti, kol radau vienintelę laisvą vietą už 1500 THB. Norėtųsi pigiau, bet kai už nugaros jau stovi kiti norintys, imu iš karto. Kambarys nieko gero nežadantis -esantis arti triukšmingos barų gatvės ir dvelkiantis drėgme. Be to, jame vėliau radome plaštakos dydžio juodą vorą, su kuriuo  visą pusvalandį kovojau dėl vietos kambaryje. Galų gale jį pavyko išprašyti laukan. Pasilikome kambarį su tikslu rytoj anksti ryte rasti geresnį ir pigesnį, nes toks pats srautas turistų kasdien palieka salą, kaip ir atvyksta į ją. Tačiau kitos dienos rytą taip pat turėjau vargo, bet galų gale radau kambarį už 900 THB, toliau nuo triukšmo ir daug mielesnį. 

   Truputi apie salą. Ši sala jau žinoma nuo senų senovės ir apipinta įvairiausiomis legendomis. Tačiau pirmieji žmonės čia atsikėlė tik 20 amžiuje, kurie buvo musulmonai. Ir dabar jie sudaro apie 80 % salos gyventojų, vakare gali girdėti jų maldas, bet tikrai ne kaip musulmoniškose šalyse. Tai vos pastebima ir vos girdima.  Daugumą metų sala buvo kokosų plantacija, o keliautojai atvykdavo tik patys kiečiausi ir miegodavo pačiuose prasčiausiuose apartamentuose. Tačiau viskas pasikeitė po to, kai šalia esančioj Ko Phi Phi Leh saloj buvo nufilmuotas garsusis filmas " The Beach". Taip nuo 2000 metų pradėjo kilti turizmas, vis daugiau žmonių atvykdavo pamatyti šio gamtos stebuklo. Tai truko iki 2004 metų 10 val ryto. Kai didžiulis cunamis nušlavė 70 % salos pastatų. Kadangi plonytė sąsmauka, jungianti dvi uolas buvo apgyvendinta, o jos aukštis tik 2 metrai virš jūros lygio, viskas buvo nuo jos nušluota. Bangos trenkė iš abiejų sąsmaukos pusių susikirsdamos jos viduryje. Bangų aukštis siekė apie 6 metrus. 1200 žmonių dar ir dabar laikomi dingusiais. Rasta tik 850 . Po šio kraupaus įvykio saloj reikalai vis gerėjo. Netrukus buvo pradėti salos atstatymo darbai, čia atvyko daugybė savanorių, kurie išvalė nuolaužas ( net 23000 tonų ), o vėliau ir atstatė pastatus. Dabar sunku pasakyti, kad čia buvo cunamis, nebent išeitum už turistinių vietų.

   Kuom ši sala traukia turistus ir kuom ji patraukė mus? Visų pirma taip paplūdimiai ir naktinis gyvenimas. Dėl to čia tiek daug jaunimo. Visą dieną pragulėję pliažuose, vakare išlenda į gatves, kur vakariečiams nematytas dalykas - alkoholį galima gerti tiesiog gatvėje, pliaže ar kirpykloje. Visa pagrindinė gatvė - tai lyg pub'as, vienoj vietoj perki kokteilį,

 o apsisukęs jau gali nusipirkti greitų užkandžių. Gerai išgėrus atsiranda drąsos ir tatuiruotei, kurias čia daro visur ir daro jas  senoviniu rankiniu būdu.

 Sutemus pliažuose prasideda ugnies šou, kur dalyvauja visi - šokinėja per degančią virvę, per degantį lanką ir .t.t.

 Šokinėjau ir aš, to pasekmė nudegusios blakstienos, antakis ir žinoma kojos plaukai :) Nudegusių plaukų ir žibalo kvapą ten visur jausi. Sako, linksmybės trunka iki paryčių, mes tiek neištempdavom, nes įprotis anksti miegot duoda savo.

Būtent dėl šios priežasties pristabdėme savo blogo rašymą, nes vakarais visada būdavo ką veikti. Kita priežastis - hostelio kambaryje neveikiantis internetas, o lauke geriausiu atveju išbūsi tik 10 minučių dėl gausybės uodų.
    Dienos metu paplūdimiai iš abiejų sąsmaukos pusių yra pilni žmonių. Bet jei nori ramesnės vietos, tenka jos ieškoti atokesniuose pliažuose. Iki jų ilgas kelias ne asfaltuotais takeliais per kalną, arba 15 minučių taksi laiveliu. Mums užtekdavo 2 kilometrų kelionės iki Long beach, kur radom ilgą balto smėlio pliažą, o pakeliui galima apsistoti ir mažesniuose laukiniuose paplūdimiuose. 

   Salos apžvalgos aikštelė sutraukia taip pat daug turistų. Mes joje apsilankėme pirmos dienos vakare ir palydėjome saulę. Už įėjimą mokestis 20 THB ir nemokamas kopimas aukštai į kalną esant +30 karščio.  Nors ir prisėsti vietos sunku buvo rasti, bet vaizdas nenuvylė. Vienas iš gražesnių matytų vaizdų kelionėje

O kitą dieną keliaudami į "Long Beach" pasirinkom kitą kelią per kalną ir užkopėme į kitą apžvalgos aikštelę, mokesčio mokėt nereikėjo jokio, o vaizdas ne ką prastesnis.

    Ką dar galima nuveikti šiose salose apart sėdėjimo bare ar gulėjimo pliaže? Aktyvesnių pomėgių mėgėjai taip pat ras ką veikti. Kad ir paprasčiausias bėgiojimas ryte, išbandžiau, bet pavargau kalnais pakalnėm lakstyti:) Galima išsinuomoti kanoją ir plaukioti palei uolėtą pakrantę. Galima pasiimti kopimo į uolas turą, kuris kainuos apie 500 THB pusei dienos. Kaina didesnė nei Railay, nes iki kopimo taškų teks keltis valtimi. Galima išmokti gaminti vietinius patiekalus už kosminę kainą, bet žemyninėje Tailando dalyje tai padaryti įmanoma už daug priimtinesnę sumą. Matėme ir šokinėjančių nuo uolų į vandenį, tad adrenalino stokojantiems žmonėms pats tinkamiausias užsiėmimas :) Na ir žinoma, nardymas! Sala garsėja savo povandeniniu pasauliu ir nardymo mokyklą čia rasi ant kiekvieno kampo.
    Mes neturime nardymo diplomo, tad tenkinomės paviršiniu spoksojimu į žuvis. Pusdienio turas po abi salas ( Ko Phi Phi Don ir Ko Phi Phi Leh ) kainavo tik 400 THB, tad nieko nesvarstydami jį ir pasirinkome. Bet turas buvo kiek atmestinai suorganizuotas, nes pačio snorkelinimo buvo tik 30 min vienoj vietos. Bet užtat paplaukiojom po visas įžymiausias šių salų vietas. Visų pirma sustojome prie Ko Phi Phi Don "Monkey beach", kur jokio žadėto balto smėlio neradome, matėme tik kelias beždžiones medyje ir kokį 100 turistų žiūrinčių į jas.  Tiesiu taikiniu šokinėdami per bangas lekiam iki Ko Phi Phi Leh, kur apžiūrime "Viking cave".

Atrodytų uola kaip uola, bet joje gyvena tam tikros rūšies paukščiai, kurie suka lizdus iš savo seilių. Šitie lizdai kainuoja didelius pinigus, nes iš jų Kinijoje gaminamas vienas iš brangiausių patiekalų pasaulyje. Dubenėlis sriubos Honkonge gali kainuoti nuo 30 iki 100 USD. O baltųjų ir raudonųjų inkilų kainos dar didesnės.
   Už šios uolos iš karto sukame į dešinėj esančią įlanką. Mes su Kristinute nieko nelaukdami šokame į vandenį, nes čia rojus žemėje. Net sunku papasakoti , bet emocijų buvo daug

 Su Kristina jau esame įpratę kalbėti ką norime, juk niekas mūsų nesupranta, nuostabu, kad mūsų kalba tokia reta. Bet netikėtai vienas žmogus iš valties į mus kreipiasi lietuviškai. Smagu sutikti saviškių ir kalbėti savo kalba. Pasirodo jis gyvena Švedijoje,  yra vedęs Tailandietę ir turi gražią dukrytę. Jos taip pat lydi tėtį valtyje. Po nuostabių maudynių pagaliau plaukiame panardyti. Išplaukę iš įlankos sustojame Loh Samah Bay, kur vos pusvalandį nardome. Žuvų ne per daugiausia ir visos jos plaukia prie žmonių, nes įpratusios prie maitinimo. Nelabai malonu, bet visi meta į vandenį kas ką turi valgomo. Šitos žuvytės skanavo čipsais

Įlipame į valtį paskutiniai, nes buvom pasiilgę jau nardymo.
   Ir pagaliau paskutinė stotelė - Maya Bay arba " The Beach", būtent šiame paplūdimyje ir buvo filmuojamas šis garsusis filmas. Už įvažiavimą į jį teko sumokėti papildomai po 100 THB, o ten mūsų laukė visa gausybė turistų. Pliažas gražus - baltas , platus, už jo tikros džiunglės. Tik iki idealumo trūko saulės, nes paplūdimį supa didžiulės uolos ir saulės jis būna apšviestas tik per patį vidurdienį.

 Sala yra negyvenama, nes yra draustinio teritorijoje. Tačiau joje galima apsistoti vienai nakčiai pasiėmus specialų turą su nakvyne palapinėje.
Pliaže papietavom, pasimaudėm, apėjome takeliais visas prieinamas miškelio vietas ir už valandos keliavome namo su tikslu dar pamatyti saulėlydį. Ir jis buvo nuostabus, kaip ir visada

   Visas dienos praleistos Ko Phi Phi buvo tikrai puikios. Tačiau ilgiau pabuvus išlenda daug neigiamų dalykų. Visų pirma joje nepamatysi Tailando, nesutiksi nei vieno vienuolio, nes šventyklų joje nėra. Vietiniai atvykę tik užsidirbti pinigų, dėl to šypsenos jeigu jos yra, tai tik dirbtinės. Atrodo , jei tailandietis nori pamatyti vakarietiškas linksmybes, jam užtenka atvykti į šią salą. Kitas labai įstrigęs dalykas - tai šiukšlės. Nors ir kiekvienas sumoka 20 THB mokestį atvykęs į salą, bet jo tikriausiai nepakanka, arba vietiniai taip supranta tvarką. Vos iškišus nosį iš pagrindinių gatvių - tiesiog šiukšlynai, nuošalesni paplūdimiai taip pat pilni plaukiojančių butelių. Kas vakarą pereidavome tiltuką einantį per sriutų upelį, tekantį tiesiog į jūrą. Kas kartą reikėdavo sulaikyti kvapą.

   Labai tikime, kad reikalai šioje saloje pasitaisys ir tik gerės, nes čia atvykę turistai labiau nori iš jos kažką pasiimti nei jai duoti.

FOTO čia...