114-115 kelionės diena. Dvi dienos Ao Nang mieste Krabi regione.

Kristina: Iš Railay atvykome į Ao Nang miestą, kuriame nėra beveik jokių lankomų objektų išskyrus- kriauklių fosilijas, kurios čia užsibuvusios 75 milijonų metų ir susisluoksniavusios kaip pyragaitis. Mes, ne dėl jų atvykome, nes nelabai būtų į ką ten pažiūrėti. Mus domino paplūdimys ir pats miestelis, kuriame populiarūs turai su drambliais ir kanojomis bei vienos dienos turai į artimiausias salas su paviršiniu nardymu.

   Atvykę pirmąją dieną pastebėjome, kad čia turistų perpildytas miestelis.  Pilna parduotuvių, kurios dauguma išsidėsčiusios pagrindinėje gatvėje šalia paplūdimio. Einant gatve toks įspūdis, kad Rusijos piliečiai čia šeimininkauja, nes matyt jiems atostogos iki "staryj novyj god". Tikrai neturiu nieko prieš juos, nes visos kelionės metu esu laikoma rusaitė ir aš (man tai nieko naujo, nes buvo metas kai turėjau pravardę, kuri taip ir neprigijo-"kalynka"). Būna, kad kartais vietiniai su manimi bendrauja rusų kalba. Kai jiems atšaunu, kad aš nesu iš Rusijos, o esu iš Lietuvos, pas juos virš galvos užsidega lemputė su klaustuku, nes apie tokią šalį jie nieko nebūna girdėję. 

   Nakvynės ilgai neteko ieškoti, radome visai patrauklią vietą 1 min. iki paplūdimio už 700B. Pusę dienos praleidome prie kompiuterio planuodami tolimesnę mūsų kelionę, pildydami dienoraštį, bendraudami su artimaisiais. Dienos eigoje nusprendžiam užsisakyti rytdienos dienos turą su kanojomis, maudynėmis ir pasivaikščiojimą su drambliais. Sumokėjome 2000B už abu. 

   Taip ir pravaikštinėjom gatvėmis iki saulėlydžio, kurį palydėjome prie jūros. Paplūdimys gražus, sutvarkytas, švarus platus ir ilgas, kuriame uždrausta leisti dangaus žibintus (!), kad neterštų aplinkos.

Bet maudytis taip ir nesinorėjo, nes dangaus įtartinai tamsėjo ir pradėjo lynoti. Galiausiai pradėjome ieškoti, kur galėtume pavalgyti, o ieškojimas užtruko, nes aplink vien tik restoranai su aukštomis maisto kainomis. Lietus vis stiprėjo, kai galiausiai vieną akimirką pamaniau, kad įvyko sprogimas, kad net už galvos susiėmiau. Pasirodo virš mūsų galvų trenkė griaustinis, kurio aš taip išsigandau. :)

   Grįžusi namo dar ilgai negalėjau pamiršti tokio galingo griausmo, bet mintys apie turiningą rytojaus dieną iškart atbaidė blogas mintis.

                                                   -------------------|||---------------------

Kristina: Pabudę anksti ryte skubame papusryčiauti, nes valgyti gausime tik per pietus. Sutartu laiku laukiame pagrindinėje gatvėje, kur mūsų atvažiuos paimti. 

   Vairuotojas paleidžia prie Nai Sa upės, kuria mes ir plauksime šiandieną. Turiu pripažinti, kad prieš tai nesu plaukiojusi su kanoja Lietuvoje. Bet man nėra dėl ko nerimauti, žinau, kad Tadą "Skoudo jūra" išmokė, kaip reikia irkluoti (žinau, kad "Skoudo jūra" verta olimpinio medalio). 

   Susirenka gan nemaža žmonių grupė, gauname po vandeniui atsparius maišus ir brendam per purvą link kanojos. Aš sėdu priekyje, o Tadas, laivo kapitonas, sėdi gale ir sako man pirmąsias komandas. Sekame iš paskos mūsų gido. Viens, du, trys -  viens, du, trys - visai neblogai. Nespėjus apšilti stojame tarpeklyje tarp uolų.

Visi fotografuojasi, mes taip pat. Atskuba kita grupelė žmonių, dėl to turime judėti toliau. Prasideda mangrovių miškai, kur slepiamės nuo kaitrios saulės spindulių šešėlyje. Plaukti darosi vis įdomiau, nes aplinkui stebina įvairūs garsai, o plaukimo trasa darosi vis siauresnė ir siauresnė.

Gidas liepia mums sustoti, o jis plaukia pirmas apžiūrėti ar įmanoma praplaukti trasa. Kol laukiam gido, atskuba bezdžionės pasisveikinti su mumis. Jos tokios protingos, šoka tiesiai į kanoją ir čiumpa už butelio su vandeniu ir net nepasako - "ačiū". 

    Gidas paragina mus plaukti toliau. Buvo sudėtingų momentų, bet praplaukėm be jokių kliūčių. Paskutinis taškas buvo lagūna, nuo kurios judėjome atgal link uosto. Uoste mūsų laukė vaisiai ir paruošti pietūs. Po pietų važiavome maudytis gėlame upelyje. Neilgai maudynės truko,

nes gidas paragino mums suskubti jeigu norim pas dramblius, nes turėsim ilgai laukti jeigu užleisime žmones priešais mus. Ir tikrai ilgai laukėm savo eilės atvykę pas dramblius. Jau buvo dingęs noras, nes drambliukai atrodė pavargę. Devyni drambliai per visą dieną turi daug darbo sezono metu. Jokio malonumo sėdėti ir būti nešamas dramblio, kai jam ant galvos sėdi varovas ir jam baksnoja su lazdele arba baksnoja koja per ausis.

Krypu, krypu ir krypuoji visą tą laiką nei dramblio matai nei ką. Tik gali pasijusti esantis labai aukštai. Taip ir prabėgo mūsų turo laikas ir turėjome judėti link namų. Grįžusi iškart pajutau nuovargį ir nusnaudžiau porą valandų, o Tadas tuo metu sakė apvaikščiojo visą rajoną :). p.s. užtat dabar miega kaip lapas :)