76-oji kelionės diena. Senoji Tailando sostinė- Ayutthaya

Kristina: Kai universitete studijavau apie civilizacijas, visada troškau pamatyti senąją Tailando sostinę – Ayutaya. Tai didelis kompleksas statinių ir griuvėsių įtrauktų į Unesco pasaulio paveldo sąrašą. Pagaliau išaušo ši diena ir mes keliaujame būtent ten.

   Bankoke įsėdome į traukinį be oro kondicionieriaus už kurį sumokėjome 20B. Kelionė truko apie 2 val. Pro traukinio langus prisižiūrėjome visko... Liūdniausia tai, kad žmonės čia gyvena beveik ant bėgių. Namai, kokie ten namai – lūšnos sustatytos viena šalia kitos, kad pro langą iškišus ranką gali paliesti skalbinius, nes viskas prie pat geležinkelio. Pastebėjau vieną dalyką, kad ir kokie žmonės būtų neturtingi, bet visada su švariais drabužiais ir šypsena veide. Kaip sakoma tvarkinga netvarka. Atokiau nuo miesto prasidėjo žalieji ryžių laukai, o tolumoje jau pūpsojo kalnai. Kalnuose iš tolo galėjome įžvelgti pastatytas šventyklas. Šventyklos švytėjo aukso spalvomis. Didesniuose miesteliuose pastatyta Budos statula, kuri tokia didelė, kad atrodo kaip miestelio sergėtojas. Šventyklos čia visos gražios su pagodomis, ypač man gražiausi stogai, kurie išmarginti auksu, veidrodinėmis mozaikomis, o čerpės dengiančios stogą žaižaruoja spalvomis.

   Atvykome į Ayutthayos traukinių stotį, kurioje mums davė miesto žemėlapius kaip nusigauti iki prieplaukos. Reikia persikelti per upę norint patekti į miesto centrą. Laivelis nedidelis, laukiantis kol prisipildys visi keleiviai. Atstumas nedidelis dėl to kaina tik 4 B. Persikėlus keliaujame link "Lonely Planet" knygos rekomenduoto viešbutuko. Gavome kambariuką be kondicionieriaus su fenu, kurio pilnai užtenka. Kambarys toks senovinis, be lango, bet jaukus.

   Papietavome savo viešbutuke, nežinau ar mes buvome tokie išalkę, nes maistas tiesiog tirpo burnoje. Atėjo metas miesto lankymui. Geriausias pagalbininkas – dviratis. Nuomos kaina 24h kainuoja 40 B. Tadas nežinau kodėl, bet išsirinko patį „triukšmingiausią“ dviratį. Nereikėjo naudoti net skambaliuko, nes stabdant taip žviegė stabdžiai, kad teko susigūžti iš gėdos. Važiavome link šventyklos Wat Phra Mahathat. Už įėjimą sumokame 100 B už abu. Aplink šventyklą vyko kasinėjimai ir darbavosi statybininkai, bet jie nesutrukdė apsižvalgyti po didingus statinius ir griuvėsius. Budos statulos be galvų, nes prieš daugelį metų visko išniokojo mianmariečiai, kurie Budos statuloms nukirto galvas. Viena Budos galva yra įaugusi į medžio šaknis.

Budos galva

  

 Bevaikštant prie mūsų pribėgo būrys moteryčių, kurios labai norėjo fotografuotis su mumis. Buvau labai nustebinta, nes su manimi norėjo nusifotografuoti ir vienuolis. Aišku per atstumą, nes vienuoliai negali liestis prie moters.

Wat Phra Si Sanphet

  

  Antroji stotelė buvo Wat Phra Si Sanphet. Tai pagrindinis miesto kompleksas, nes jame yra sėdinčios Budos statula ir šventyklos su aukštomis pagodomis už kurias sumokėjome irgi po 50 B. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome ir mums to pilnai pakako, nes kitos šventyklos jau užsidarinėjo. Mieste yra dar daugiau šventyklų, bet daugmaž jos panašios. 

     Porą ratų apsukome aplink miestą ir judėjome link namų, nes važinėjimas nevisai smagus. Mums bevaikštant po šventyklas spėjo palyti ir gatvėse prisikaupė balos ir eismas tapo sausakimšas. Taip ir vakaras atėjo, o jį praleidome klausydami gyvos muzikos mūsų viešbutyje su gardžia vakariene..