8 - oji kelionės diena. Mes vis dar Singapūre.

   Tadas: Pagaliau gerai išsimiegojome, nors ir pradžioj girdėjom kaimyno knarkimą, bet nuovargis nugalėjo. Pramiegojom net žadintuvą, kai nėra langų, nesiorenuoji kuris paros laikas. Puiku, prasitęsiam dar parai savo apartameno nuomą. Šį kartą paprašo 90 SD , bet už mažesnę kainą jau nerasi, o ir nesinorėjo keisti vėl vietos. Šiandien lekiam išsikeisti pinigėlių, pavalgom gatvės kavinėj, kurioj pilna žmonių, tad skanaujame prie vieno stalo su vietiniais. Pataikėm ant pietų meto, kai visi nusileidžia iš savo ofisų ir užpildo kavines. Toks įspūdis, kad vietiniai namie nevalgo, visur pilna kavinių ir pasirinkimo begalė, gali rasti visos pasaulio virtuvės patiekalų. Žinoma, europietiškos kavinės labiau dideliuose prekybos centruose ir kainuoja daugiau.
   Papietavę-pusryčiavę lekiam į Singapūro Zoo, kuris garsus kaip geriausias pasaulyje atogrąžų miškų zoologijos sodas. Galima važiuoti taxi, autobusu ir metro plius autobusu. Išbandom Singapūro metro. Nusiperkam bilietus į priekį ir atgal iš specialių automatų ( priima monetas ir 2 bei 5 SD banknotus), mokam po 4,3 SD ir apie 50 min važiuojam iki sustojimo, kur persėdam į autobusą (2,4 SD, grąžos neduoda). Oras karštas, virš 30 laipsnių, drėgna, bet jautiesi kaip tikrose džiunglėse. Esam buvę Budapešto zoologijos sode, kuris yra gal dvigubai didesnis, bet neturi tokios auros. Beždžionės virš galvų medžiais šokinėja, povai vaikšto kur tik nori. Dauguma gyvūnų net ne narvuose, atitverti nuo žmonių vandens kanalais. Atrodo liūtas ims ir peršoks, bet tikriausiai viskas paskaičiuota, tad ramus vaikštinėji toliau.

O ir atrodo nusilpęs tas liūtas, kaip ir kai kurie kiti gyvūnai. Tiesą pasakius gaila man jų, prižadėjau sau daugiau į zoologijos soda neit. Neskubėdami pasivaikštinėjom , suvalgėm vaisių, kurių atsivežėm su savim. Vėl prisiminiau mango vaisiaus skonį, Lietuvoj net neperku, nes muilo nevalgau :) Labiausiai patiko beždžionės, jos mėgsta pozuoti, o aš fotografuoti, tad mes puikiai sutarėm ir turėjau ką veikt.

   Grįžom kitu autobusu iki kitos metro stotelės. Tačiau mus į metro neįleidžia, nes mes atgalinį bilietą pirkom, per ten ir turėjom grįžti. Nors ir ta pačia linija važiuotume ir trumpesnį atstumą. Teko atlaikyti piktą Kristinos žvilgsnį ir pėdint iki automato bilieto :) Planavom dar šį bei tą aplankyti, bet jaučiausi perkaitęs, per prievartą nesinori visą apžiūrinėt, norisi mėgautis tuo. Be to reikia susiruošti kelionei į Malaiziją, užsisakyti bilietus bei išsimiegot.