61 - oji kelionės diena. Kelionė į raudonąjį Australijos centrą

Kristina: Nors kambaryje miegojome aštuoniese, jokių pašalinių garsų negirdėjome, nes buvome pavargę. Dėl to išsimiegojome puikiai. Kartu su kambariokais vokiečiais prabudome 5 val. ryto ir ruošėmės kelionei. 

   Prie šaligatvio renkasi minios žmonių, laukiančių savo autobusiuko. Šį kartą mus sugrūdo į autobusiuką visus 22, vietos mažoka, teks važiuoti susitraukus. Gidas vėl naujas, vardu Luke, kuris nuo pat pirmos akimirkos mums nelabai patiko. Jaunas ir pasipūtęs, primetantis kietą cowboy'ų, kalbantis greitai ir neaiškiai, be jokio entuziazmo. Ir jo australišką akcentą sunku suprasti. 

   Pirmoji stotelė pailsėjimui prie pat kupranugarių fermos. Norintys galėjo pajodinėti su vienu iš jų, bet tokių neatsirado.

Taip pat pamatėm lamas, stručius ir kengūras. Prieš pat posūkį link link Uluru sustojome vienoj stotelėje, kur pažymėtas pats Australijos centras. Juuchu, mes jau centre!

   Priešpiečiams vėl gauname sumuštinius, nuo kurių jau darosi bloga, o dar blogiau juos valgyti ant Saulės.

   Atvykę į Kings kanjoną ( tai mūsų šios dienos tikslas ), apsirūpinom vandeniu, nes be 1,5 l vandens į parką neįleidžia, nes pasitaikė daug atvejų, kad dėl dehidratacijos tenka kviesti pagalbą. Buvo ir mirties atvejų. 

   Kings kanjono takai yra išsidėstę apie 100 m aukštyje, o apačioj yra pats kanjonas. Dalis parko priklauso aborigenu šeimai, dėl to nuo vaikščiojimo takų nukrypti nerekomenduojama. Trasos ilgis 6 km., kurį įveikėme per 3,5 valandas su sustojimais ir pertraukėlėm. Sunkiausia kopimo vieta buvo pačioj pradžioj, kuri vadinama "Heartbreak Hill", o toliau keliukas lengvas ir jokių stačių šlaitų nėra. Pakilus į viršų atsiveria nuostabūs kanjono vaizdai.

Tiesa, Saulė švietė iš viršaus ir šešėlio nedaug, komforto tikrai nebuvo. Kadangi nesam kupranugariai, vandens išgėrėm kiek ir turėjom. Pusiaukelėje yra "Edeno sodas", vieta, kur galima rasti vandens ištisus metus.

Dėl to čia daug augmenijos ir gyvūnų, ateinančių atsigaivinti. Deja, nei vieno nematėme. Pakilus vėl į viršūnę, atsivėrė smiltainio kupolai.

  Tik pabaigus mūsų žygį, reikėjo skubėti į kempingą, kol dar nesutemo. Ten buvom suskirstyti į 3 grupes kaip armijoje. Mes pakliuvome į 1 grupę ir turėjom daryti vakarienę visiems. Padarėm spageti balonese. Kaip mačiau visi buvo patenkinti, nes ištuštino visus puodus :) Aš dar buvau atsakinga už desertą, kurį būtinai pagaminsiu Lietuvoje.

   Miegojom tiesiog po atviru dangumi prie laužo. Naktis buvo vėsoka, nes nėra drėgmės, kuri sulaikytų šilumą ir buvo giedra. Bet užtat žvaigždės žibėjo visą naktį. Pabudus, visas vaizdas prieš akis.

Foto čia...