Kristina: Ankstyvas rytas. 5h ryto žadina mane
Tadas, liepia man susiruošti per 10min.,
nes pramiegojom, reikia paskubėti kol dar Saulė nepatekėjo. Aš dar nespėjusi
akių praplėšti jau deduosi šalmą ant galvos ir sėdu ant motorolerio. Šalta,
prieblanda, o Tadas spaudžia gazą. Vietiniai regis niekada nemiega, nes jau
zuja aplink gatvėmis. Mes niekada neprasmunkam pro juos nepastebėti, rėkia ir
mojuoja mums:- „Sunrise“ ? Mes apsimetam, kad nieko negirdim šalmus užsidėję.
Kurgi čia jiems ne problema atsisėsti ant motorolerio ir mus pasivyti, nes jie
galvoja, kad mes nežinome kur kelias yra ant kalvos stebėti saulėtekį. Tadas
spaudžia ir nori jo atsikratyti, nes puikiai žino kelią, vakar Joko mums nurodė
kur važiuoti.
Jau matome
horizonte raudonuoja Saulė, o Tadas dar greičiau bando įveikti stačius kalvos
šlaitus, nesvarbu, kad ten jau žmonės gyvena ir jų nuosava teritorija per
kiemus mes prasibraunam beveik į pačią viršūnę. Palikom motorolerį ir bėgam
„pompas“ pagavę. Mano jėgos šiek tiek
silpnesnės negu Tado, tai teko atsilikti ir paprakaituoti, gera mankšta iš
pačio ryto buvo. Šast ir Saulė! Tadas su fotoaparatu jau amžina akimirkas, o aš
dar bandau įveikti paskutinius laiptelius, kai užlipusi bumt ir atsisėdau ant
žemės pailsėti. Nemaža kompanija jau sėdi ramūs, kavytę gurkšnoja,
atsipalaidavę... Turbūt galvoja, kas čia per „raketos“ atskriejo dvi. Siūlo
vietinė moterytė man kavos, aš
atsisakau, bet Tadas mielai sutiko užsisakyti arbatos puodelį. Sėdim, grožimės
vaizdais,
tolumoje matome Borobudurą paskendusį rūkę, kai netikėtai mums sako
„Labas rytas“ ! O, pirmi lietuviai sutikti kelionės metu ir dar tokioje
gražioje vietelėje ;). Lina, Rasa ir Vaidas. Su jais pasidalinome įspūdžiai apie
kelionę, atrodo tiek daug norisi visko pasakyti, bet jau juos kviečia gidas, laikas
jiems iškeliauti. Aišku, kad nusifotografavome, norėjome visi kartu į vieną
bendrą nuotrauką, paprašėm moterytės, kad mus nufotografuotų, o ji turbūt ne
taip suprato kaip prisiglaudė prie mūsų ir šypsosi sau patenkinta.Labai prajuokino ta situacija, bet paskui paaiškinom kaip mes norim nusifotografuoti, o ji objektyvą iškėlė į padanges ir nufotkino medžius :)
Paliekant kalvą, pastebėjom, kad išvažiuoti šiek tiek sudėtingiau negu
užvažiuoti, buvo smagu vietiniams iš mūsų pasijuokti... :) Pakeliui važiuojant link mūsų
apartamentų matėme kaip prasideda rytas kaimelyje. Visi mokiniai su dviračiais
arba motoroleriais lekia į mokyklą, senoliai ruošiasi turguje pardavinėti
daržoves, kiti išėję į ryžių laukus ir t.t..
Taigi nusipirkome
vaisių – pusryčiams ir laukiam kada ateis Joko, nes turime jam sumokėti už
naktį. (Uhhuu mačiau tarakoną kambaryje, tai pirmasis mūsų kelionės radinys).
Atsisveikinom su savuoju draugu ir grįžome atgal į Jogjakartą. Nusprendėme, kad
pasiliksime dar vieną naktį, nes norime aplankyti Sultono rūmus ir užsisakyti
kelionę link Bromo ugnikalnio.
Sultono rūmai labai
nuvylė, nieko gero visiškai. Ėjom ratais, kvadratais ieškodami kur ką gražaus
pamatyti, kai nusibodo vaikščioti ir užklausėm darbuotojo ką čia dar galime
pamatyti ? Jis mus nuvedė parodyti kaip yra gaminamos lėlės. Man rodos tai ir
buvo įdomiausia, bent jau man :)
Norėjome vakarop eiti į baletą, bet paskaičiavome, kad
brangiai apsieis. Nusprendėm susirasti padorią agentūrą, kurioje užsisakėm
kelionę į Bromo. Į kelionę įeina: mini bus iki Bromo nacionalinio parko esančio
viešbutuko, kitą dieną kelionė iki Denpasaro miesto Bali saloje. Taip pat
įskaičiuota kelionė su džipu iki kalvos
stebėti saulėtekio ir iki Bromo ugnikalnio keteros+ viešbutis su karštu dušu ir
pusryčiais. Iš viso: 100$ už abu.
Skaniai
pavakarieniavome ir pradėjome ruoštis rytojaus kelionei...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą