72 – oji kelionės diena. Kelios akimirkos Sidnėjuje.

Tadas: Vargais negalais po 12 valandų sėdėjimo autobuse  pasiekėme Sidnėjų. Atvykome ryte, kad rytas tai nepasakyčiau, nes man rytas asocijuojasi su saldžiu rąžymusi lovoje. O dabar abu susiraukę, susivėlę ir dar visokie kitokie nužingsniavome iki svečių namų. Tokiom nuotaikom net Sidnėjus pilkas atrodė. Gavom puikų kambarį ir nuostabius tylius kambariokus ( šį kartą tik du ), dėl to galėjom tiesiu taikiniu krist į lovas ir pramiegoti pusę dienos.  Taigi, turėjome tik  dieną Sidnėjuje ir pusę jos praleidom kambaryje, o kai išėjome laukan ir niauktis pradėjo. Buvom pasiilgę rytietiško maisto, o mes apsistojome netoli kiniečių kvartalo. Pasinaudojom šiuo puikiu sutapimu ir suvalgėm po didelę lėkštę sriubos.

   Dangus visiškai apsitraukė tamsiais debesimis, bet reik pamatyt bent jau pagrindinį miesto objektą. Dėl to pėstute pasivaikščiodami per parkeliu nueinam iki Sidnėjus uosto, kur gaunam lietaus ir pasislepiam Sidnėjaus operos namuose. Vieta tikrai graži, tad pralaukiame , kol lietus baigsis. Galėjome per tą laiką apžiūrėti operos namus iš vidaus. Tuo metu vyko kažkoks teatras, visi žmonės pasipuošę, taurės tik skamba baruose.  Pagaliau galėjome iškišti savo nosytes ir į lauką, bei pasigrožėti aplinka. Net nežinau, kas paliko didesnį  įspūdį – ar operos namai ar Sidnėjaus tiltas. 

 Be to dar ir atsigręžus atgal gali gėrėtis dangoraižiais, kurie atsispindi vandenyje.

  Visą savo planuotą Australijos biudžetą jau viršijome, tad į barą atsisveikint su Australija nėjome, tuo labiau žinojome, kad sekančioj šalyje galėsime daug daugiau sau leisti. Pats miestas priminė Amerikietišką didmiestį su plačiom gatvėm, dangoraižiais ir kostiumuotais ofiso darbuotojais vaikštinėjančiais po darbo. Žinau, kad čia sugrįšiu dar kažkada, tad nesigailiu šia trumpa akimirka mieste.

   Išvažiuodamas į kelionę girdėjau daug kritikos apie Australiją, būtent, kad čia nėra ką pamatyti - tik sausas išdžiuvusias dykumas, naujus miestus be savos istorijos ir girtus aborigenus. Bet galėčiau ilgai ginčytis su visais kritikais. Atvykus iš Europos, čia atrodo visk kitaip – dideli neaprėpiami plotai (nereikia pečiais stumdytis ), čia visa gyvūnija kitokia, be to ja gali pamatyti tiesiog vaikščiodamas po parką, net gulbės čia juodos , o ne baltos, gamtovaizdis įvairus ir skirtingas nei pas mus, dangus čia visada labai mėlynas, naktys žvaigždėtos, bangos didžiulės ir plauna balto smėlio pliažus. Žmonės čia draugiški ir paslaugūs - tik sustok ir išsitrauk žemėlapi mieste, už minutės jau turėsi pašnekovą ir pagalbininką. Lietuviai visoj Europoj dirba juodžiausius darbus, o čia tie patys vokiečiai ar švedai grįžta iš darbo purvini nuo statybų dulkiu, o prancūzaitės dieną vaikšto pasipuošusios suknelėm, o vakare plauna hostelio tualetus. Pasirodo juodas darbas nebe toks ir juodas, kai daugiau pinigo gauna :)

 Man ši šalis paliko pačius geriausius įspūdžius. Vienintelis minusas – tai aukštos kainos. Tad labai gerai reik viską susiplanuoti arba kelionei skirti gana didelę sumą pinigėlių.