70 - oji kelionės diena. Naujas ir paskutinis turas iš Adelaidės į Melburną.

Tadas: Šiandieną pradėjome paskutinį savo turą Australijoje, judėsime iš Adelaidės į Melburną. Mus pasitiko tas pats gidas , su kuriuo važiavome iš Alice Springs ir kuris mums labai patiko. Puiku! Jis iš karto visų atsiprašė dėl per ilgo vairavimo, mat agentūra sutrumpino šį turą norėdama sumažinti kainą. Normaliai reiktų 4 - 3 dienų, bet mes viską turėsime įveikti per 2 dienas. Tai ką gi, pirmyn! Praktiškai pusę dienos praleidome važiuodami, bet mes jau įpratom prie sėdėjimo autobuse. Stebėjome aplinką ir sekėme gido pasakojimus apie svarbiausius objektus. Priešpiečiaujame sustoję prie murzinos upės, kurioje visgi kažkas maudosi. Gidas paįvairindamas maisto racioną, vietoj sumuštinių nuperka grilintų viščiukų, bet vis vien tas pats batonas ir tie patys padažai. Norisi jau vėl rytietiško lengvo maisto. 

   Kraštovaizdis visiškai pasikeitė nuo centrinės Australijos dalies, ne ne nuo centrinės, gal koks 100 km prieš Adelaidę jau buvo kitoks - visur kviečiais apsėti laukai labai, tiesūs ir geri keliai - visa tai labai primena Europą. Bet Bet pervažiavus į Viktorijos valstiją prasidėjo kalvotos teritorijos, kuriose ganosi karvutės. Mūsų šios dienos pagrindinis tikslas ir yra kalvotas nacionalinis parkas vadinamas Grampians. Visur tankūs miškai, kuriuose mažai eismo, praktiškai tik kelios mašinos pravažiavo per visą dieną. Pasirodo, kad visoj šioje teritorijoje seniau gyveno dvi aborigenų gentys, kur čia seniau, tik prieš 200 metų jie buvo beveik visi išžudyti, o likusieji pasitraukė į kitas teritorijas. Patys baltieji Australai dėl to nesijaučia kalti, žinoma, ne jie tai padarė, bet tai buvo jų senelių ir netgi jų tėvų darbas. Jie jau gimė atimtoj žemėj ir laiko ją savo gimtine, bei nesiruošia jos grąžinti. Baltųjų gyvenamos vietos užima tik mažytę Australijos dalį, bet jos pačios derlingiausios ir tinkamiausios gyvenimui. Atrodytų kas čia tokio, juk europiečiai atnešė čia civilizaciją ir lengvesnį gyvenimą jiems, bet aborigenams sunku per tokį trumpą laiką pereit prie vakarų civilizacijos. Kiek mačiau filmuotos medžiagos muziejuose, dar prieš 100 metų buvo aborigenų kurie vaikščiodavo visiškai nuogi, gerdavo vandenį iš balų, kurdavo ugnį ir medžiodavo laukinius gyvūnus. Dabar norint medžioti jiems reikia leidimo iš valstybės, kad galėtų išgyventi savo žemėj.

   Ką mes veikėm Grampians nacionaliniame parke? Pirmu taikiniu nuvažiavom iki  Makenzio krioklių, kurie paliko neblogą įspūdį. Tik gaila, jog negalima ten maudytis, mat vanduo geriamas aplinkiniuose kaimeliuose.

Po to keliamės į patį viršų, kad apžiūrėtume visą parką iš viršaus.

Ir galiausiai leidžiamės į miestelį, kuriame šią naktį miegosime. Niekur dar nemačiau tiek daug kengūrų vienoje vietoje, nes jos užima visas vietas , kur žolytė žaliuoja

Ne viena kengūra atklydo ir į mūsų kiemą, prisileidžia jos tik per tam tikrą atstumą, o po to greitai nušuoliuoja tarp medžių į mišką.

Čia pavyko pamatyti ir labai retą gyvūną net ir Australijoje. Tai panašus gyvūnas į mūsų ežiuką, čia jis vadinamas echidna. Tik jis turi sterblę kaip ir kengūros ir nešioja joje vaikus. Pavyko pamatyti tik nosytę, nes jis susigūžęs slėpėsi

Gaila, kad tiek mažai pamatysim šio parko, nes dar daug čia būtų ką nuveikti. Bet laiko neturim ir rytoj judėsim toliau link pakrantės. Vanduo vienas iš didžiausių gamtos menininkų, tad žiūrėsim ką jis mums paruošęs rytoj .

Daugiau nuotraukų čia...