9 – oji kelionės diena. Paliekam pamėgtąjį Singapūrą, kad pamatytume tikrąją Pietryčių Aziją

   Šį rytą keliamės anksti kaip niekada, mat teks keliauti į Malaiziją, pirmą kartą kirsti sieną žeme, nežinomam mieste pakeisti autobusą ir keliaut į nežinomą miestuką - tad yra šiokio tokio jaudulio... Ir kaip visada bijai to , ko dar nebuvo. Kelionė praėjo puikiai ir be jokių nesklandumų.  11.30 jau buvo prie jaukaus viešbutuko, kur dar turėjom palaukti, kol mums paruoš kambarį, nes ankstokai atvykome.  Nakvynę užsisakėm internetu vakar vakare per www.agoda.com , jie siūlo daugiau pasirinkimo Azijoje. Mokam 34 USD - kainos jau ne taip kandžiojasi  kaip Singapūre. Viešbutis puikus, švarus ir arti uosto – to mums labiausiai ir reikėjo. Pagaliau išsimiegosime. Vis dar nedrįstam keliauti neužsisakę nakvynės ir ieškoti vietoje, bet kai įsidrąsinsime, tikrai  taip padarysime. Trumpai apie pačią kelionę ­– keliavom su persėdimu John Bahru mieste, kuris yra tik persikėlus tiltu per sąsiaurį. Iš Singapūro (Queen street)  kas 10 min. važiuoja ekspresas ( 2,4 SD), kuris sustoja prie Singapūro ir Malaizijos sienos kontrolės punktų, tereikia tik su savo kuprine pereiti pasų kontrolę, kas užtrunka kokias 2 min., nes net nereikia jokių dokumentų pildyti. Kitoj pusėj tavęs jau laukia autobusai, gali sėsti į bet kurį tos pačios firmos autobusą, tik bilietėlį turėt su savim. Kelionė truko apie valandą, ir tu jau John Bahru autobusų stotyje – Lavender. Mieste yra trys autobusų stotys, bet važiuojant į Mersing miestą, būtina rinktis šią. Stotyje prie pat durų mus pasitinka daug tamsaus gymio vyrukų, siūlančių savo maršrutus, kurie iš kart išgąsdina Kristiną. Sveiki atvykę į tikrąją Aziją. Akis bado nešvara , nosį riečia nemalonūs kvapai, o karštis dar labiau visa tai sutirština. Gaunam bilietą iki Mersing miestelio už 18 RM. Prisiminus tai, kad agentūra Singapūre iki Mersingo norėjo 30 SD, tai mums savarankiška kelionė atsiėjo tris kartus pigiau. Toliau senutėliu autobusu lekiame vingiuotu ir banguotu keliu, stebim atogrąžų miškus, palmių plantacijas ir už 2 val esam suplanuotoje vietoje.

   Autobusų stotis prie pat upės kranto, tad iki viešbutuko tik 10 minučių kelio pėsčiomis. Iš kart pastebim šito miestelio šarmą. Upės pakrantėje sustatyti pakrypę malaizietiški žvejų laiveliai, tankiai sustatyti namai senamiestyje išduoda miestelio istoriją. Kažkada jis buvo stiprus prekybinis miestas, o dabar tik liko laikina stotele vietiniams ir užsienio turistams, vykstantiems į  Tioman salą. Štai ir parduotuvės turistams, daugybė kavinių, bankų, nuomos punktų, viešbučių ir nakvynės namų.  Apsistojame planuotoj vietoj, vėl tradiciškai nusnaudžiame, papietaujam (randam ir lietuviškos mišrainės),

pasivaikštinėjam pakrante, palydim saulę.

   Beje,dar nusiperkam kelto bilietus (35 RM vienam) ir užsisakom namuką ant jūros kranto dviem dienom (110 RM dienai). Nakvynę saloj užsisakinėjom per vėlai, nes visos agentūros purtė galvas sakydami , kad nebėr vietų, mat sala sparčiai išpopuliarėjo paskutiniu metu. Gavom paskutinį namuką laukiniam kurorte, turbūt prasčiausią, bet vietoj pasiieškosim geresnio ir prasitęsime savo poilsį.

  Vakare žiūrėjau Lietuvos rinktinės varžybas - jie nerealūs! Taip ir tikėjau, kad toli nueis, nes visada taip būna, kai manęs nėra Lietuvoj J